Jungtinių Tautų duomenimis, 2019 metais pasaulio gyventojai išmetė 53,6 mln. tonų elektros ir elektroninės įrangos atliekų – 21 proc. daugiau nei prieš penkerius metus. Prognozuojama, kad iki 2030 metų šių atliekų kiekis sudarys 74 mln. tonų ir bus beveik dukart didesnis nei 2014-aisiais. Pernai buvo perdirbta tik 17,4 proc. visų elektronikos atliekų pasaulyje: auksas, sidabras, varis, platina ir kitos aukštos vertės atgaunamos medžiagos (konservatyviu vertinimu, jų vertė siekia 57 mlrd. JAV dolerių) dažniausiai buvo išmetamos ar sudeginamos, o ne surenkamos apdorojimui ir pakartotiniam naudojimui. Elektronikos platintojų asociacijai (EPA) šią situaciją pakomentavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktorė Raminta Radavičienė.

Trūksta žinių, patinka kaupti daiktus, sudėtinga taisyti…

Pagal elektronikos atliekų susidarymą vienam gyventojui (16,2 kg) Europai atiteko pirmoji vieta pasaulyje. Net šalyse, kuriose įdiegta oficiali elektronikos atliekų tvarkymo sistema, stebimi palyginti maži atliekų surinkimo ir perdirbimo rodikliai. Kokia galėtų būti priežastis?

„Visų pirma, iš tyrimų aišku, jog problema nėra ta, kad žmonės nenori perdirbti ar atmeta pačią perdirbimo idėją. Priežastys, kodėl perdirbimo procentas išlieka žemas, yra įvairios, įskaitant elektroninių atliekų perdirbimo pajėgumų trūkumą, žinių trūkumą apie tai, ką galima perdirbti, taip pat prielaidą, jog perdirbimas reikalauja daug laiko ir lėšų. Be to, žmonės dar ir pamiršta ar tiesiog yra linkę kaupti daiktus“, – sako R. Radavičienė.

Jos teigimu, yra ir specifinių klausimų, susijusių su elektroninės įrangos atliekomis. Viena bendra efektyvaus elektronikos perdirbimo kliūtis yra ta, kad rinkoje daugėja įrenginių, kuriuos sunku ar net neįmanoma išmontuoti ir suremontuoti. Dėl to sugedusi ar netinkamai veikianti elektronika yra nebepataisoma traktuojama kaip atlieka, nors sugedę prietaisai vis dar turi dalių, kurias sėkmingai galėtų panaudoti tas pats gamintojas. Keičiantis elektronikos gaminių sudėčiai ir dizainui, iššūkių turi ir atliekų perdirbėjai, kurie taip pat turi prisitaikyti prie pokyčių.

„Jungtinės Tautos ragina vyriausybes ir vietos valdžias bendradarbiauti su įrangos gamintojais ir elektronikos perdirbimo įmonėmis, kad būtų padidintas supratimas apie tai, kaip svarbu elektronines atliekas perduoti tam tikrą produktą išmanančiam perdirbėjui. Statistikos duomenimis, 2019 metais surinkta ir perdirbta daugiausia elektroninių atliekų buvo Europoje – 42,5 proc.“,  – atkreipia dėmesį R. Radavičienė.

Perdirbti naudinga ne tik ekologiniu, bet ir ekonominiu požiūriu

ES numačiusi ilgalaikius išplėstinės socialinės atsakomybės planus elektronikos gamintojams ir perdirbėjams – kasmet surinkti kuo daugiau elektronikos atliekų. Gyventojai gali nemokamai priduoti ar išmesti elektronikos atliekas, tačiau elektronikos atliekos vis tiek „pradingsta“ stalčiuose, sandėliukuose, patenka į bendruosius sąvartynus, tampa pavojingais teršalais.

„Dauguma mano, kad vyriausybės imsis pirmųjų veiksmų ir spręs situaciją, tačiau pagrindinė problemos priežastis yra vartotojų veiksmai. Vyriausybė gali daug nuveikti, kad šviestų žmones apie tai, kodėl svarbu perdirbti naudotą elektroniką, tačiau vartotojas turi atlikti savo vaidmenį kuriant efektyvią perdirbimo kultūrą“, – teigia Lietuvos pramonininkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento direktorė Raminta Radavičienė.

Pasak jos, žinia, kurią turime sustiprinti, yra ta, kad elektroniniai gaminiai nėra vienkartinio naudojimo, o verčiau produktai, kuriuose vis dar yra vertingų medžiagų, tokių kaip auksas ir varis, kurie gali kurti pridėtinę vertę perdirbant ir iš naujo panaudojant medžiagas. Šiuolaikinė naujausia perdirbimo technologija leidžia šias medžiagas sėkmingai pakartotinai panaudoti, tačiau ji vis dar nėra plačiai taikoma perdirbimo įmonėse.

Kai vis daugiau žmonių perka elektronikos įrangą, gamintojai pradeda susidurti su trūkumu žaliavų, kurių reikia jų gaminiams gaminti, todėl nebenaudojamų gaminių ir elektroninės įrangos atliekų medžiagų perdirbimas ir pakartotinis panaudojimas turi ne tik ekologinę, bet ir ekonominę logiką. Neseniai atliktame tyrime Kinijoje nustatyta, kad vario, aukso ir aliuminio kasyba iš rūdos kainuoja 13 kartų brangiau nei metalų utilizavimas atliekant atliekų perdirbimą.