Automobilių elektros ir elektronikos įrangos atliekos: nuo naudos iki bėdos
Kur keliauja nebetinkamos naudoti automobilių žibintų lempos, monitoriai, įvairūs elektriniai varikliai ir kita automobilių elektros ir elektronikos įranga? Kokias grėsmes kelia eksploatuoti netinkamas transporto priemones (ENTP) nelegaliai ardantys asmenys ar šešėliniai verslai? Į Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) klausimus atsakė Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkytojų asociacijos (ENTPTA) vadovas Vladimiras Jankoit.
Automobilių elektros ir elektronikos atliekos – paklausios rinkoje
ENTP atliekų tvarkytojai, anot ENTPTA vadovo, atlieka pirminį ENTP apdorojimą – išardo, siekdami išgauti kuo daugiau pakartotiniam naudojimui tinkamų dalių. Ir tik tos, kurių nebegalima panaudoti dar kartą, atiduodamos tolimesniam tvarkymui ir perdirbimui. Patys ENTP tvarkytojai šių atliekų neperdirba. Kai kurios automobilių atliekos turi nemažą paklausą rinkoje, pavyzdžiui, laidai iš įvairių transporto priemonių valdymo sistemų (juose yra vario),už jų perdavimą tolimesniam tvarkymui gaunamas atlygis.
Elektronikos atliekų tvarkymo įmonės taip pat priima ir įvairius transporto priemonės sistemose naudojamus elektros variklius. Įvairūs monitoriai rinkoje irgi turi didelę paklausą, išskyrus tuos, kurie sulaužyti – šiuo atveju tenka iš jų atskirti tai, kas vertinga, o visa kita perduodama atliekų perdirbėjams. Dėl automobilio žibintuose esančių lempų vis dar vyksta diskusija, ar nederėtų jų vertinti kaip atskiro elektronikos gaminio, kuris ilgainiui virsta elektronikos atliekomis.
„Lietuvai, kaip ir kitoms pasaulio valstybėms, aktualus tampa ir elektromobilių baterijų tvarkymo klausimas. Viena vertus, šių baterijų atliekų vis dar yra labai mažai, nes nėra daug ir pačių elektromobilių, bet elektra varomų automobilių paklausa auga kartais ir per keletą artimiausių metų padėtis tikrai pasikeis. Vadinamųjų hibridų ENTP jau yra, tačiau jų baterijos, net ir iš dalies išeikvotos, turi paklausą rinkoje. Teko girdėti, kad, nors tokių hibridų panaudotos baterijos, laikantis gamintojo nustatytų saugumo reikalavimų, neturėtų būti ardomos, o grąžinamos gamintojui, tačiau mūsų autoservisų meistrai sugeba jas ir išardyti, ir pataisyti. Vis dėlto, žinodami ES ambiciją iki 2035 metų atsisakyti vidaus degimo variklį turinčių transporto priemonių gamybos, turėtume manyti, kad tokių hibridinių ENTP tikrai atsiras ir tam jau dabar reikia ruoštis“, – pastebi V. Jankoit.
Laidai gali būti perdirbami nesaugiai
Ne paslaptis, kad Lietuvoje didžioji dalis senų automobilių utilizuojama nelegaliai. 2019 metais paviešintas VšĮ Aplinkos apsaugos instituto Transporto priemonių rinkos ir jų atliekų tvarkymo sistemos vertinimo tyrimas atskleidė, kad kasmet Lietuvoje susidaro apie 130 tūkst. ENTP, iš kurių net 82 proc. išardoma neteisėtai. Tai turi neigiamą poveikį ekonomikai ir aplinkai.
„Neigiamų pasekmių aplinkai nereikia toli ieškoti. Per karantiną visi vaikščiojome po parkus, miškus. Pats esu aptikęs miške nemažai padangų, automobilių plastiko, stiklų. Tai yra atliekos, iš kurių negaunama pajamų – jas tvarkyti finansiškai neapsimoka. Tiesa, automobilių elektronikos atliekų miškuose tikriausiai nerasime. Tačiau žmonės, bandantys mėgėjiškai iš laidų išgauti varį, tiesiog nudegindami laidų izoliacinį apvalkalą, užteršia aplinką ir kelia grėsmę savo ir aplinkinių sveikatai. Kai kurie asmenys netgi užsikuria laužą ir degina tokius laidus prie vandens telkinių“, – pasakoja V. Jankoit.
Pasak ENTPTA vadovo, Aplinkos ministerija jau kelerius metus taiko tvarką, pagal kurią pridavus seną automobilį skiriama parama įsigyti mažiau taršią transporto priemonę, juntama, kad žmonės aktyviau atiduoda tvarkytojams ENTP.
Senų automobilių pridavimas, pasak V. Jankoit, visada vyko, tačiau dažniau šešėlyje. Atsiradus minėtai priemonei, žmonėms prireikia dokumentų subsidijai. Nors pagal įstatymus tokių dokumentų reikėjo ir anksčiau, tačiau jokių sankcijų už dokumentų neturėjimą nebuvo ir šiuo metu jos nėra taikomos. Dėl to nemaža dalis automobilių perduodama šešėlinio verslo atstovams, o ne legaliems ENTP tvarkytojams.
Pažymėtina, kad legalus ENTP srautas pastaraisiais metais irgi auga, tai patvirtina ir Aplinkos apsaugos agentūros duomenys. Vis dėlto, anot V. Jankoit, nors valstybės priemonės taršų automobilį priduodantiems asmenims mokėti kompensaciją turėjo įtakos šešėlio mažinimui, tačiau priemonės, kurių trukmė ribota, neturės ilgalaikio poveikio. Nelegalios ENTP rinkos problemos sprendimas, jo manymu, turėtų būti sisteminis.
Įžvelgia problemas ir siūlo sprendimus
„Viena iš priežasčių, kurią įvardija ir tyrimus komentuojantys ekspertai – legalizuoti tokią veiklą yra labai sudėtinga. Labai sunku yra gauti taršos leidimą ENTP tvarkymo veiklai vykdyti, tai yra labai brangu tiek laiko, tiek ir finansinių sąnaudų požiūriu. Yra paskaičiuota, kad visas leidimo išdavimo procesas gali užtrukti mažiausiai septynis mėnesius ir kainuoti iki maždaug 35 tūkst. eurų. Mano nuomone, pirmiausia reikėtų supaprastinti ENTP tvarkymo įteisinimo procedūras. Europos Sąjungos direktyvoje dėl ENTP teigiama, kad įmonė turi būti patvirtinta, tačiau apie tai, kad reikalingas koks nors leidimas, nekalbama. Ir tik Lietuvoje reikalaujama dviejų tipų leidimų: vadinamojo TIPK (taršos integruotos prevencijos ir kontrolės) ir taršos leidimų. Kitose šalyse ENTP tvarkymo veiklai apsiribojama tiesiog įmonės registravimu ir tik gamybos bei didelės apimties atliekų tvarkytojams yra išduodami TIPK leidimai“, – pastebi ENTPTA vadovas.
- Jankoit taip pat atkreipia dėmesį, kad Gamintojų atsakomybės principas tvarkant ENTP mūsų šalyje veikia tik iš dalies – nėra įstatymais nustatytos prievolės gamintojams ir importuotojams būti iki galo atsakingiems už atliekų sutvarkymą, o tvarkytojams siekti nustatytų ENTP tvarkymo užduočių įgyvendinimo.
„Mūsų asociacijos požiūriu, transporto priemonių gamintojai ir importuotojai turi finansuoti ENTP tvarkymo užduočių įgyvendinimą, sudaryti sąlygas senų automobilių tvarkytojams neatlygintinai perduoti ir vertės rinkoje neturinčias atliekas tolimesniam perdirbimui. Tai leistų eliminuoti transporto priemonių atliekų patekimą į komunalinių atliekų srautą ir nuošalias vietas – miškus, pamiške ir panašiai“, – aiškina V. Jankoit.