Kam nors sėdinčiam išmaniųjų technologijų apsuptyje turbūt sunku būtų patikėti: nelabai toli, toje pačioje šalyje verda nelegalių garažiukų verslas. Niekas tuose garažiukuose negaminama, netaisoma, tačiau kuo puikiausiai ir be jokių kliūčių ardoma. Visas pasaulis trimituoja apie kadmio ir kitų retųjų bei spalvotųjų metalų stygių, mes bandome svajoti apie modernias elektronikos atliekų perdirbimo technologijas, o nelegalūs perdirbėjai dirba savo darbą. Ir pro jų rankas kasmet praeina tūkstančiai tonų įvairios technikos, iš jos išgaunant tai, kas turi paklausą rinkoje.

 

Nelegalios rinkos rodikliai – paslaptingi

Kai kurių regionų atliekų tvarkymo centrų duomenimis, net pusė panaudotų elektronikos prietaisų ar įrangos į elektronikos atliekų surinkimo sistemą patenka jau išardyti – nebe visos komplektacijos. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro (UAB „VAATC“) duomenimis, tokių elektronikos atliekų praėjusiais metais buvo surinkta 63 tonos, t. y. apie 20 proc. nuo visų surinktų elektronikos atliekų.

Abejoti netenka – už šių skaičių slepiasi nelegali elektronikos perdirbimo rinka. Klausimas tik, kurią atliekų sektoriaus dalį mūsų šalyje ji sudaro. Į tai negali atsakyti net ir elektronikos atliekų srautus registruojanti Aplinkos apsaugos agentūra (AAA). Esą atliekų tvarkytojams, teikiantiems duomenis į Vieningą gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinę sistemą (GPAIS), nėra numatyta nurodyti, kokios komplektacijos yra EEĮ atlieka – visos sudėties ar ne visos. Tokios galimybės neturi ir GPAIS. Ir čia jau nebekalbame apie tai, kiek per pandemiją buvo prikurta internetinės prekybos kanalų, kuriems neegzistuoja nei GPAIS, nei kita atskaitomybės sistema.

Nelegalios rinkos šiukšlyną tvarko gamintojai ir importuotojai

Savo duomenis apie į jų surinkimo tinklą patenkančių elektronikos atliekų komplektaciją turi kiekvienas įgaliotas atliekų tvarkytojas ar surinkėjas. Visgi tokie rodikliai, regis, rūpi tik pačiam atliekų tvarkytojui ar surinkėjui. Pavyzdžiui, 2021 m. per gamintojus ir importuotojus atstovaujančios Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) surinkimo sistemą buvo surinkta apie 700 tonų ne visos komplektacijos elektronikos atliekų. Iš jų 372 tonų buvo ne visos sudėties televizoriai. Nors asociacija finansavo visų surinktų ne visos komplektacijos atliekų perdirbimą, tačiau už 372 tonų negavo sutvarkymą patvirtinančių dokumentų. Kitaip sakant, nelegalios rinkos pasekmės tapo gamintojų ir importuotojų išlaidomis.

Atkreiptinas dėmesys, kad ne visos komplektacijos elektronikos perdirbimas yra labai brangus ir perdirbus tokią elektroniką tvarkytojas dažniausiai negali išduoti perdirbimo faktą įrodančių dokumentų, priežastis – perdirbimo metu yra gaunama per mažai antrinių žaliavų. Dėl to asociacijos nariai neprivalo finansuoti trečiųjų šalių išardytų elektroninių prietaisų atliekų perdirbimo, nes ne visos komplektacijos atliekos dažniausiai jau nebėra elektronika.

ES užduočių įvykdyti nepavyksta

AAA duomenimis, 2020 m. elektronikos srautas rinkoje siekė daugiau kaip 40 tūkst. tonų, o elektronikos atliekų per metus buvo surinkta per 16,5 tūkst. tonų (iš jų legaliai apdorota – perdirbta ar kitaip sutvarkyta – apie 16,2 tūkst. tonų). Vertinant AAA metines ataskaitas matyti, kad elektronikos atliekų surenkama vis daugiau. Deja, surinkimo augimas nėra pakankamas. Pavyzdžiui, 2020 m. pagal ES užduotis šalyje turėjo būti surinkta ne mažiau 65 proc. elektronikos atliekų nuo viso rinkai pateikto srauto, bet, deja, pavyko pasiekti tik 41 proc. rodiklį.

Vieną iš nepakankamo elektronikos atliekų surinkimo priežasčių atskleidžia rinkos tyrimai – dalis nenaudojamos elektronikos kaupiama gyventojų namuose ir dėl to nepatenka į atliekų surinkimo sistemas. Kita priežastis – nelegali rinka, kurią iš dalies atspindi ne tik atliekų tvarkytojų vidinė apskaita, bet ir vartotojų apklausos. Pavyzdžiui, pagal vieną naujausių EPA inicijuotų tyrimų net 7 proc. žmonių už elektronikos atliekų išvežimą mokėjo iki 10 eurų ir netgi daugiau, o dar 3 procentai džiaugėsi, kad už tokias atliekas patys gavo nedidelį atlygį. Nors ir turime savo šalyje visiems prieinamą, išplėtotą ir gerai veikiančią elektronikos atliekų surinkimo ir išvežimo infrastruktūrą, bet, deja, nelegali rinka, akivaizdu, yra aktyvi ir motyvuota.

Žmonės dirba pavojingomis sąlygomis

Nematomai nelegaliai elektronikos atliekų upei niekas netrukdo – nei į aplinkosaugininkų, nei į Aplinkos ministerijos akiratį ji nepatenka. 2020–2021 metais Aplinkos apsaugos departamento duomenimis, šio departamento Pranešimų priėmimo tarnyba gavo vos vieną pranešimą apie surastas sudegintų elektronikos atliekų liekanas.

Tuo tarpu, kaip teigia UAB „VAATC“ vadovas Tomas Vaitkevičius, ardant elektronikos prietaisus dėl juose esančių pavojingų medžiagų, pavyzdžiui, freono ir kitų dujų ar skysčių, galima pakenkti tiek sau, tiek aplinkai. Į aikšteles pristatyti išardyti ne visos komplektacijos prietaisai dėl juose esančių pavojingų medžiagų gali turėti neigiamos įtakos įmonės darbuotojų bei šių aikštelių tvarkytojų sveikatai. Tokių atliekų tvarkymas aikštelėse yra pavojingas, dėl didelės prietaisų įvairovės, konstrukcinių savybių skirtumo sudėtinga nustatyti ne visos komplektacijos prietaisų pavojingumą ir imtis adekvačių apsisaugojimo priemonių. Vadinasi, žemutinėje atliekų tvarkymo grandyje nelegalios rinkos poveikis irgi jaučiamas – tiksi tarsi nematomas sprogstamasis užtaisas.

Pamokslų spindesys ir skurdas

Ar, be moralizavimo, nuolatinių publikacijų apie elektronikos atliekų pavojus gamtai ir sveikatai, dar esama kokių nors vizijų mūsų šalyje, kaip suvaržyti nelegalią elektronikos atliekų rinką? Regis, visos priemonės remiasi tik į atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir visuomenės edukaciją. Aplinkos ministro nustatyta tvarka nuolat šviečiame ir informuojame visuomenę apie elektronikos įrangos atliekų tvarkymą, skelbiame apie elektros ir elektroninės įrangos atliekų pavojus, tvarkymo galimybes ir surinkimo vietas. Pastebėjus, kad yra vagiama ir išardoma elektronika iš specialiai tam skirtų surinkimo talpų, EPA ėmėsi priemonių ir saugumui užtikrinti įrengė tokioms talpoms skirtus užraktus.

Kai kurie įgalioti atliekų rinkos dalyviai svarsto, kad situaciją pagerintų dar tankesnis surinkimo vietų tinklas ir legali skatinimo sistema: esą reikėtų skirti atlygį vartotojams, kurie į surinkimo sistemą pristato visos komplektacijos įrangą. Kita vertus, ar suspėsime paskui sparčiai augančias metalų kainas ir aplinkosaugos reikalavimų neribojamą nelegalią rinką? Lieka atviras klausimas, kiek ją veikia ir mūsų pamokslai bei kalbos apie pavojus. Pasidomėję, kaip keičiasi nuolat pamokslautojų persekiojami tabako ir alkoholio vartotojai ar greičio mėgėjai keliuose, pamatytume, kad pažanga yra perdėm lėta. Tad palengva pučiantis elektronikos rinkai, neturėtų atrodyti labai jauku ja dalintis su garažiukų tamsa ir nematomomis elektronikos atliekų upėmis, nes pamokslai šiam vyksmui – ne kliūtis.