Linas Ivanauskas

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas

Šių metų balandis Europos elektronikos atliekų sektoriui galėtų tapti lūžio tašku – ką pasirodęs „WEEE Forum“ memorandumas oficialiai pristatė naują bazinę koncepciją. Pagaliau kalbama nebe apie kosmetinį sistemos remontą, o apie esminį gamintojo atsakomybės principo atnaujinimą. Vizija – perėjimas nuo laiko poreikių nebeatitinkančio, neaiškios sudėties svoriu grįsto „tonų rinkimo“ prie tikslingų investicijų į realų žiedinės ekonomikos ciklą. Nebeturėtume ignoruoti fakto, kad gyvename „miesto kasyklų“ eroje, tačiau jas eksploatuoti bandome įrankiais, sukurtais praėjusiame tūkstantmetyje.

Sistemos evoliucija: vystėmės, bet įstrigome

Tam, kad suprastume, kodėl šiandien kalbame apie pasenusią „viduramžių pašto“ tvarką, prisiminkime, kaip formavosi nūdienos realybė. Pirmiausia, elektros ir elektroninės įrangos bei baterijų atliekų tvarkymo sistemos stuburas buvo sukonstruotas laikais, kai technologinė rinka atrodė gerokai kitaip.

Pamatai pakloti 2003–2005 m. Lietuva, stodama į ES, priėmė pirmąsias direktyvas (2002/96/EB). Tuo metu pagrindinis tikslas buvo paprastas – surinkti nebetinkamą naudoti stambiąją buitinę techniką: šaldytuvus ir skalbimo mašinas. Tai buvo „tonų rinkimo“ era, kai niekas net negalvojo apie ličio jonų baterijų šuolį ar išmaniuosius laikrodžius. 2012–2014 m. – metai, suteikę naują kvėpavimą. Priimta nauja Elektros ir elektroninės įrangos atliekų direktyva (2012/19/ES), drastiškai padidinusi surinkimo užduotis (iki 45 %, vėliau iki 65 % nuo rinkai pateikto kiekio). Lietuvoje pradėjo formuotis gamintojų ir importuotojų organizacijos, atsirado pirmieji specializuoti konteineriai prekybos centruose. Tai buvo infrastruktūros plėtros etapas.

Neilgai trukus, 2018 m. – skaitmenizacijos bandymas. Valstybė paleido Gamybos ir apskaitos informacinę sistemą (GPAIS). Nors idėja buvo skaidrumas, praktikoje tai virto administracine našta. Užuot automatizavusi procesus, verslas buvo priverstas samdyti papildomus žmones tūkstančiams eilučių suvedinėti rankiniu būdu.

Šiandienos padėtį pavadinčiau aklaviete. Vadovaujamės prieš 20 metų suformuluotu principu: „paimti – pasverti – perdirbti“. Tuo tarpu rinką užplūdo pigi, smulki elektronika ir baterijos.Šie daiktai sveria mažai, bet jų aplinkosauginė žala ir žaliavų vertė – milžiniška. Būtent todėl sakome, kad veikiame pagal „viduramžių pašto“ tvarką: rinka skrieja šviesolaidžiu, o mūsų atskaitomybė ir kontrolės mechanizmai vis dar joja arkliais. Kitaip sakant, bandome sužvejoti tonas ten, kur reikėtų skaičiuoti vertingas gramų dalis.

Sisteminis chaosas: kaip dusiname verslą

Lietuvoje susiduriame su paradoksu: nors esame nedidelė rinka, gamintojai ir platintojai skęsta interpretacijų džiunglėse. Jei palygintume Lietuvą su Austrija ar Nyderlandais, pamatytume esminį skirtumą. Ten gamintojas, pateikęs prekę rinkai, naudojasi viena skaitmenine sąsaja, sistemos tarpusavyje susikalba automatiškai. Gi Lietuvoje mes vis dar įstrigę GPAIS specifiškumuose, kur duomenų pateikimas dažnai yra dubliuojamas, o atskaitomybė – perteklinė.

Kuo mums galėtų būti svarbi EPR 2.0 koncepcija, išdėstyta „WEEE Forum“ paskelbtame memorandume? „WEEE Forum“ (angl. Waste Electrical and Electronic Equipment Forum) yra Briuselyje įsikūrusi tarptautinė asociacija, vienijanti didžiausias pasaulio gamintojų atsakomybės organizacijas. Ir ši rinkos eksperto poziciją užimanti organizacija teigia, kad gamintojams tenkantys administravimo kaštai neturėtų viršyti 5–10 % sistemos biudžeto. O kaip yra Lietuvoje?

Mūsų skaičiavimais, dėl GPAIS dubliavimo, sudėtingų patikrų ir perteklinių ataskaitų verslo sąnaudos, skiriamos vien tik popieriniam atitikimui suvaldyti, yra neproporcingai didelės. Kai kuriose smulkiosios elektronikos kategorijose administravimo kaina, jei vertintume vienam atliekų vienetui sugaištą laiką, galėtų sudaryti net iki 30–50 % gaminio atliekų tvarkymo įmokos. Išleidžiame milžiniškas lėšas samdydami armiją konsultantų ir duomenų suvedinėtojų tam, kad suskaičiuotume smulkias baterijas, nors tie patys pinigai galėtų būti investuoti į modernią optinio rūšiavimo liniją, kuri tas baterijas realiai atskirtų iš srauto.

Net ir 2025 m. fiksuota situacija, kai dėl GPAIS techninio nebrandumo automatiškai susiformavo vos ketvirtadalis (25 %) verslo ataskaitų, o likusi dalis įmonių buvo paliktos vargti jas pateikinėamos rankiniu būdu. Nors Briuselis 2025 m. pradžioje įteisino PPWR reglamentą, siekiantį visos Europos sistemų harmonizavimo, Lietuva vis dar gaišta laiką spręsdama bazinius sistemos trikdžius, kurie verslui kainuoja tūkstančius neproduktyvių valandų.

Kritinių žaliavų stygius: nesaugi priklausomybė

Minėta trintis gadina ne vien nervus. Šiandienos geopolitiniame kontekste elektronikos atliekos yra nebe ekologinis, o nacionalinio saugumo klausimas. ES priklausomybė nuo išorinių tiekėjų yra šiurpinanti: šiuo metu importuojame apie 98 % retųjų iškastinių elementų ir 93 % magnio iš Kinijos. Esame pažeidžiami, nes neturime savų kasyklų. Kita vertus, turime „miesto kasyklas“ – savo atliekas, kurių potencialo neišnaudojame.

Remiantis „Transport & Environment“ (T&E) analize, jei sukurtume efektyvią uždarojo ciklo sistemą, iki 2030 m. vien perdirbimas galėtų patenkinti net 25 % viso ES kobalto, 20 % nikelio ir 10 % ličio poreikio. Tai nėra kiekis, kurį išgauname šiandien – kalbame apie tai, ką prarandame kasmet dėl skylėtų atliekų tvarkymo schemų.

Dar dramatiškesnė situacija su variu, be kurio neįmanoma jokia vadinamoji žalioji elektros tinklų plėtra. Nors varis yra viena geriausiai perdirbamų medžiagų, dėl netinkamo smulkiosios elektronikos rūšiavimo kasmet prarandame tūkstančius tonų šio metalo. Kitas puikus pavyzdys – vienkartinės elektroninės cigaretės. Kasmet išmetamose elektroninėse cigaretėse esančio ličio pakaktų pagaminti 1200 elektromobilių baterijų. Kol „Royal Society of Chemistry“ (RSC) skambina pavojaus varpais dėl senkančių atsargų, mes minėtus ir panašius elementus tiesiog laidojame sąvartynuose kartu su mišriomis atliekomis, patys finansuodami savo priklausomybę nuo trečiųjų šalių ir, žinoma, nelegalios rinkos.

Atsakomybės aklavietė: infrastruktūra prieš „šešėlį“

Šalies investicijos į elektronikos surinkimo tinklus pakankamos, infrastruktūra – viena puikiausių visoje ES, tačiau ES užduotys lieka utopinės. Priežastis paprasta: kol mes investuojame į edukaciją, už mūsų nugarų klesti nelegali rinka. Deja, valdžios struktūros jos nekontroliuoja.

Šešėliniai „tvarkytojai“ susirenka vertingas dalis, pernelyg dažnai palikdami mums tik ekonomiškai menkaverčius likučius. EPR 2.0 siūlo įmokas nukreipti į robotizaciją, tačiau Lietuvoje tai šiandien primintų „Tesla“ gamyklos statybą ten, kur nėra elektros. Kad ir kokie būtume geranoriški, nebegalime leisti sau vertinti pernelyg švelniai. Tad nutarkime griežtai: investicinis lūžis įmanomas tik po kontrolės lūžio.

Ką siūlome valdžiai? Kad minėtoji vizija netaptų tik beverčiu lankstinuku, valstybė turi pasirūpinti keliais esminiais dalykais. Pirma, sunaikinti nelegalią rinką, nutraukiant vertingų elektronikos atliekų srautų nutekėjimą. Antra, vertinti kokybę, o ne tonas. Kitaip sakant, skatinti technologijas, išgaunančias kritines žaliavas, o ne vien saugų atliekų perdirbimą. Trečia, reformuoti GPAIS. Tai reikštų rinktis skaitmeninį skaidrumą vietoje rankinio darbo. Ketvirta – prisidėti prie tokių atliekų surinkimo skatinimo, ką, pavyzdžiui, Elektronikos platintojų asociacija ypač suaktyvino per pasteruosius trejus metus ir ką valdžiai yra rekomendavusi Europos Komisija.

Optimistiškai: Lietuvos lyderystės potencialas

Galiausiai – nepameskime optimizmo. Lietuva turi unikalų pamatą tapti lydere. Pagal naujausią „Global Entrepreneurship Monitor 2025/2026“ ataskaitą Lietuva užima 1-ąją vietą Europoje pagal verslo sąlygas. Be to, EBPO „Education at a Glance 2025“ duomenimis, dar pasižymime vienu aukščiausių aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų rodiklių. Turbūt neturėtume abejoti, kad aukštas išsilavinimo lygis yra viena svarbiausių sąlygų norint įgyvendinti EPR 2.0 viziją. Juk sudėtingoms technologinėms sistemoms valdyti reikia ne fiziškai aktyvių šiukšlių surinkėjų, o aukštos kvalifikacijos inžinerinio ir duomenų analitikos personalo.

Šis mokslo ir verslumo derinys yra mūsų didžiausias turtas. Jei savo intelektinį potencialą įdarbinsime skaidrioje, valstybės realiai kontroliuojamoje sistemoje, Lietuva gali ne tik pasivyti pažangesnes šalis, bet gal netgi diktuoti žiedinės ekonomikos taisykles visai Europai. Mūsų miesto kasyklos laukia drąsių, talentingų sprendimų. Nepraraskime geros progos parodyti, kad XXI amžiaus iššūkius gebame paversti galimybėmis.