Sunkiesiems metalams priskiriami gyvsidabris, švinas, varis, kadmis, kobaltas ir kiti metalai, kurių junginiai naudojami gaminant elektronikos prietaisus, gali tapti toksiškais teršalais, jei šias atliekas laikysime netinkamomis sąlygomis. Apie sunkiųjų metalų junginių poveikį sveikatai EPA prašymu papasakojo klinikinės toksikologijos gydytoja Gabija Laubner.

Apsinuodijama dirbant užterštoje aplinkoje   

Pasak gydytojos, mūsų gyvenamojoje aplinkoje sunkiųjų metalų yra visur. Gyvendami miestuose su vienokiu ar kitokiu sunkiuoju metalu susiduriame kasdien – ar tai būtų organiniai, ar neorganiniai junginiai – buityje, medicinos priemonėse, pramonėje, žemės ūkyje. Be to, sunkieji metalai, būdami ne junginiuose, yra kur kas mažiau pavojingi už junginiuose esančius metalus.

„Kaip toksikologė, norėčiau atkreipti dėmesį, kad vaistą nuo nuodo skiria dozė. Todėl sunkiųjų metalų poveikis žmogaus sveikatai priklauso nuo to, kiek jis laiko praleidžia užterštoje aplinkoje, kaip jis bendrai rūpinasi savo sveikata – tai ir lemia, susirgsime mes ar ne. Gydytojai dažniausiai susiduria su atvejais, kai apsinuodijimas sunkiaisiais metalais siejamas su profesine liga“, – pastebi G. Laubner.

Pasak jos, dažniausiai apsinuodijama dirbant užterštoje aplinkoje, naudojant chemines medžiagas, pavyzdžiui, grožio salonuose ar, tarkime, policijos pareigūnams dirbant mokymų srityje šaudyklose. Apsinuodyti sunkiaisiais metalais gali ir ugniagesiai, gesinantys gaisrus, kurių metu išsiskiria įvairių toksinių junginių, arba kai ardoma elektronika, o vertingos medžiagos išskiriamos kaitinant ar deginant. Visais atvejais apsinuodijimo galima išvengti naudojant apsaugos priemones.

Diagnozuoti – sunku, gydyti – irgi rizikinga

Skiriami ūminiai ir lėtiniai apsinuodijimai. Ūminis – toks, kai sunkiųjų metalų junginiais užterštoje aplinkoje trumpą laiką pabuvęs žmogus pajunta tam tikrus simptomus: pykina, vemia, svaigsta ar skauda galvą, sutrinka koordinacija ar ima trikti sąmonė.

Lėtinio apsinuodijimo požymiai gali atsirasti per ilgą laiką, tarkime, per 10–20 metų, dirbant aplinkoje, kurioje yra nedidelė sunkiųjų metalų junginių koncentracija. Tokie žmonės skundžiasi bendrais, varginančiais negalavimais, kurie turi neigiamą įtaką sveikatai ir gyvenimo kokybei: nemiga, bendru savijautos pablogėjimu, energijos stygiumi, apetito stoka, galimi ir centrinės nervų sistemos pažeidimai – galvos skausmas ar svaigimas, taip pat ir periferinės nervų sistemos sutrikimai, pavyzdžiui, kojų ar rankų tirpimas, jėgos sumažėjimas, sąnarių ir raumenų ligos. Žinomi atvejai, kai dėl sunkiųjų metalų poveikio prasideda spartus sąnarių dilimas.

„Apsinuodijimas – ar jis būtų ūminis ar lėtinis – diagnozuojamas atmetus visų kitų ligų tikimybę. Pavyzdžiui, jeigu žmogus skundžiasi endokrininės sistemos, pavyzdžiui, skydliaukės, antinksčių ar kankorėžinės liaukos sutrikimais, hormoniniais pakitimais, tai pirmiausiai reikėtų atmesti kitas galimas negalavimų priežastis. Kartais pacientams pradeda slinkti plaukai, atsiranda odos problemų, tačiau mes pirmiausia rekomenduojame kreiptis į kitus specialistus, be to, visada atsižvelgiame į žmogaus įstoriją, kuria jis aiškina savo įtarimą, jog gali būti apsinuodijęs. Įvertinama, ar žmogus gyvena ar dirba užterštoje aplinkoje ir ar jo kraujyje ar kitose biologinėse terpėse nustatyta padidėjusi sunkiųjų metalų koncentracija“, – aiškina gydytoja.

Gydymas nuo apsinuodijimo sunkiaisiais metalais turi būti skiriamas pasikonsultavus su klinikiniu toksikologu. Įvertinus, kad apsinuodijimas kilo dėl užterštos aplinkos, rekomenduojama jos vengti, kartais ir iki pusės metų. Jei yra galimybė, rekomenduojame išsitirti aplinką. „Būtinai rekomenduojame atsakingai pasverti galimą paties gydymo riziką. Gydymas nuo šios rūšies apsinuodijimo nėra nekaltas. Norėdami kraujyje sumažinti sunkiojo metalo koncentraciją, neišvengiamai paveikiame ir kitų elementų, pavyzdžiui, kalio, magnio, fosforo, junginių koncentraciją. Šie junginiai dalyvauja organizmui gyvybiškai svarbiuose biocheminiuose procesuose, dėl to jų koncentracijos sumažėjimas gali neigiamai paveikti sveikatą. Todėl reikia įvertinti, ar gydymo nauda bus didesnė nei žala“, – atkreipia dėmesį klinikinės toksikologijos specialistė.