Linas Ivanauskas

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas

Šių metų birželį sukaks dveji metai, kai Europos Parlamentas kartu su Europos Taryba priėmė direktyvą dėl bendrųjų taisyklių, kuriomis skatinamas prekių taisymas. Ši direktyva į Europos Sąjungos (ES) narių nacionalinę teisę turėtų būti įtraukta ne vėliau kaip 2026 m. liepos 31 d. Be to, šia direktyva ES narės įpareigotos imtis bent vienos daiktų taisymą skatinančios priemonės. Dalis ES šalių taip ir padarė: 9 iš jų PVM mokesčių lengvatas taisymui įteisino dar iki direktyvos. Deja, Lietuvos tarp tokių pažangių valstybių nerasime.

Kalbų buvo, veiksmų nerasta

Minėtoje direktyvoje, žinoma, buvo nustatyti ir įpareigojimai gamintojams. Vienas tokių – bent 7 metus, skaičiuojant nuo paskutinės prietaisų pateikimo į rinką dienos, tiekti jų atsargines dalis. Numatytas ir garantinio remonto termino pratęsimas, ir remonto kainos ribojimai. Vis dėlto labai aiškiai buvo įvardytos ir taisymą skatinančios priemonės, kurių turėtų imtis valstybės. Priemonių – platus spektras: nuo informavimo kampanijų, paramos bendruomenių inicijuotoms taisymo iniciatyvoms iki taisymo paslaugų kuponų, taisymo fondų, mokestinių lengvatų taikymo.

L.Ivanauskas

Deja, be tam tikro sujudimo 2024 m. pavasarį, aptarinėjant „Kurk Lietuvai“ projekto pasiūlymus (beje, labai panašius į priemones, kurias numato ir minėtoji direktyva) ir žadant skatinti taisymą, pažadai liko pažadais. Na, o prieš keletą metų Seime parengtą projektą, pagal kurį prietaisų taisymas galėtų būti skatinamas mokesčių lengvatomis, visi turbūt pamiršo taip, kad gal ir nebenorėtų prisiminti. O tai gali reikšti, kad įsigaliojusi teisė taisyti primins teisę į mokslą, kai mokslas per brangus, ar teisę į sveikatos priežiūrą, kai nėra gydytojų, bei teisę auginti daržą dykumoje be vandens.

Iššūkis į augimą orientuotoms struktūroms

Toks valstybės institucijų pasyvumas gali būti suprantamas. Juk iš esmės daiktų taisymas, nors ir susijęs su garsiai deklaruojama tvarumo tema, vis dėlto meta iššūkį į augimą orientuotoms socialinėms ir ekonominėms struktūroms, kurios vyrauja ir labai retai atvirai kvestionuojamos. Negana to, posūkis nuo naujų daiktų pirkimo prie senų taisymo įpareigotų remti alternatyvias aprūpinimo sistemas, kurioms reikia mažiau išteklių, bet kurios reikalauja pakeisti nusistovėjusį požiūrį tiek į ekonomiką, tiek į privataus gyvenimo įpročius.

Požiūris į daiktus, į buitį, į buičiai skirtą laiką ir finansus nėra toks paprastas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, šių metų sausio mėnesį Elektronikos platintojų organizacija (EPA) inicijavo tyrimą, kuriuo siekta išsiaiškinti šalies gyventojų elgseną, sugedus prietaisui. Panašius tyrimus atliekame kasmet ir ne po vieną sykį, ir kol kas tendencija lieka nedaug tepakitusi: dauguma žmonių verčiau perka naują daiktą nei taiso sugedusį. Kaip parodė pastarasis tyrimas, 2025 m. net 28 proc. respondentų prietaiso sutaisyti nepavyko, nes taisymas pasirodė per brangus, o dar kiti 28 proc. nurodė, kad taisymas nebuvo įmanomas. Tyrimas taip pat atskleidė, kad 71 proc. tyrimo dalyvių, sugedus elektronikos prietaisui, nusipirko arba planuoja įsigyti naują.

Minėtas tyrimas Lietuvoje, aišku, negalėjo atspindėti gyventojų vartojimo ir taisymo elgsenos niuansų, kuriuos atskleidė 2023 m. atliktas išsamus ir reprezentatyvus tyrimas Vokietijoje, Tiuringijos regione. Šis regionas ypatingas tuo, kad jame buvo įgyvendintas bandomasis taisymo kuponų projektas. Tai leido gerokai giliau pažvelgti, ko galėtume tikėtis, jei ryžtumės imtis finansinių taisymo skatinimo priemonių. Nes, kaip tvirtino ir tyrimo Tiuringijoje vykdytojai, didelė remonto paslaugų kaina yra pagrindinė kliūtis vartojimo prekių remontui Europoje.

Subsidijavo 30,3 tūkst. remonto darbų

Tiuringijos žemėje buvo taikoma remonto kuponų programa, pagal kurią vartotojams siūloma iki 100 eurų metinė remonto išlaidų kompensacija. Gyventojai galėjo kartą per metus reikalauti 50 % bendrųjų remonto išlaidų kompensavimo už remontą, atliktą profesionaliose remonto dirbtuvėse ar remonto kavinėse. Suskaičiuotas ir ekologinis programos poveikis: per trejus metus subsidijuodama apie 30,3 tūkst. remonto darbų, Vokietija padėjo išvengti maždaug 2971 tonos CO₂ , o tai atitinka 275 vokiečių metinį išmetamų teršalų kiekį, vidutiniškai tenkantį vienam gyventojui.

Giliau patyrinėjus prietaisų taisymo patirtis Tiuringijoje, paaiškėjo ir kliūtys. Dauguma tyrimo dalyvių buvo įsitikinę, kad naujų prietaisų pirkimas yra lengvesnis nei prietaisų taisymas. Net 45 % trūko netoliese esančių remonto paslaugų, o 40 % turėjo anksčiau keisti sugedusius prietaisus dėl ribotų atsiėmimo ar aptarnavimo namuose galimybių. Tai buvo ypač aktuali problema mažesnėse gyvenvietėse gyvenantiems žmonėms, nes kelionės į tolimesnes remonto dirbtuves padidina remonto pastangas ir išlaidas. Beje, Lietuvoje padėtis analogiška.

Tyrimo Tiuringijoje vykdytojai taip pat pažymėjo, kad kai kurie elgsenos veiksniai pagrįsti vartotojų suvokimu, kuris gali neatspindėti realybės. Pavyzdžiui, 74 % apklaustųjų nurodė, kad netaisė įrenginio dėl to, kad jis pagamintas kaip nepataisomas, tačiau kartu daugelis prisipažino, kad nesikonsultavo su specialistu ar patys netyrė problemos, o tiesiog buvo tikri, kad įrenginys yra nepataisomas. Atsižvelgus į šį aspektą, turbūt reikėtų kritiškiau vertinti ir sausio mėnesį Lietuvoje inicijuotą apklausą ir dar sykį pagalvoti, kiek sprendimą taisyti lemia jo kaina ar dar kas nors.

Nauja pinigų banga – daugiau pirkinių

Vokietijoje atliktas tyrimas, kurio rezultatai skelbiami viešai, galėtų padėti geriau suvokti teisės į remontą kompleksiškumą, o sykiu ir naudą, kai taisymas skatinamas finansiškai. Tuo tarpu mes Lietuvoje, laukdami kokios nors labiau matomos ir jaučiamos šalies valdžios iniciatyvos, turbūt turėtume prognozuoti, kad šiemet, užuot taisę senesnius, naujus prietaisus pirks dar daugiau gyventojų. Juk mažai kas abejoja dėl to, kad gyventojų aktyvias sąskaitas papildžiusios atsiimtos II pakopos pensijos paspartins vartojimą namų ūkiuose. Turime ir pavyzdžių – tiek mums artimoje Estijoje, tiek ir tolimesnėje Čilėje.

Estijai 2021 m. atšaukus privalomą antros pensijų pakopos kaupimą ir leidus dalį sukauptų lėšų atsiimti anksčiau, apie 20 % dalyvių pasinaudojo galimybe atsiimti sukauptas lėšas. Tai sukėlė didelį pinigų srautą į šalies ekonomiką, įskaitant padidėjusį namų ūkių vartojimą, ypač per pirmuosius mėnesius po pinigų gavimo. Panašiai nutiko ir Čilėje, kur 2020–2021 m. laikini įstatymai leido daugeliui išsiimti lėšas iš savo pensijų sąskaitų COVID-19 pandemijos laikotarpiu.

Įvertinus panašias patirtis ir esamą Lietuvos prietaisų taisymo rinką, jau dabar galima prognozuoti, kad mums, elektronikos atliekų tvarkymo organizatoriams ir tvarkytojams, tai lems daugiau darbo. Su sąlyga, jei tik tokios atliekos nepateks į nelegalią rinką, apie kurią jau nemažai ir ne vienerius metus kalbėta, bandant atkreipti valdančiųjų dėmesį.

Taigi, o kur dėsime savo puikiąją teisę taisyti? Įveiklinti minėtą teisę gali būti nelengva net ir dabartinei valdančiajai koalicijai su socdemais – nepaisant jų deklaruojamo dėmesio socialiniams klausimams.