Elektronikos prietaisų mūsų aplinkoje daugėja. Šalies Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2016–2020 m. rinkai patiektos elektros ir elektronikos įrangos kiekiai augo 20 proc., arba penktadaliu. Ir nors Lietuvoje kasmet surenkamų elektronikos atliekų kiekiai po truputį auga, tačiau Europos Sąjungos nustatytos dalies surinkti nepavyksta jau keletą metų iš eilės. Rinkos žinovai nesutaria, ko labiau trūksta: šioms atliekoms skirtų surinkimo vietų ar gyventojų sąmoningumo, rūšiuojant atliekas?

Problema – ne vien Lietuvoje

„Kartais tenka girdėti, kad Lietuvos gyventojai yra sąmoningi, ir viskas, ko trūksta – tai geresnė atliekų tvarkymo infrastruktūra. Deja, elektronikos atliekų tvarkymo problemos būdingos daugeliui šalių, kurios turi ir senesnę atliekų tvarkymo istoriją, ir puikias infrastruktūras. Pavyzdžiui, viešai skelbiamais rinkos tyrimų kompanijos „Zeitgeist“ 2021 metų rudenį atlikto tyrimo duomenimis, net 31 proc. vartotojų Europoje ir Šiaurės Amerikoje seną elektroniką arba išmeta kartu su buitinėmis šiukšlėmis, arba šias atliekas išmeta kartu su kitomis perdirbamomis medžiagomis, pvz., metalo ir plastiko atliekomis“, – sako Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas Linas Ivanauskas. 

Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad, kaip parodė tas pats tyrimas, 9 pagrindinėse šių šalių rinkose net trečdalis vartotojų nežino, ką reiškia terminas „elektronikos atliekos“, o 18 proc. apskritai nėra girdėję apie tokį terminą.

„Tiek mūsų asociacija, tiek ir kitos elektronikos atliekas surenkančios organizacijos nuolat vykdo įvairius edukacinius projektus, kviesdamos gyventojus rūšiuoti elektronikos atliekas, panaudotas dujošvytes lempas ir baterijas, skelbia apie neatsakingai tvarkomų tokių atliekų pavojus aplinkai ir žmonių sveikatai. Manau, kad šiuo metu EPA yra sukūrusi patogų bei pakankamai platų šių atliekų surinkimo tinklą, gyventojų patogumui sukurtos keturių dydžių surinkimo talpos: nuo baterijų ir dujošvyčių lempučių surinkimo dėžutės namų ūkiuose iki didžiųjų elektronikos surinkimo konteinerių prekybos centrų aikštelėse. Be to, kviečiame gyventojus pasinaudoti stambiagabaritės elektronikos atliekų nemokamo išvežimo iš namų paslauga. Tad, manau, išlieka vien tik gyventojų sąmoningumo klausimas“, – teigia EPA vadovas.

Elektronikos atliekų surenkama vis daugiau, bet tempai – per maži

L. Ivanausko teigimu, daugelis EPA inicijuotų vartotojų elgsenos tyrimų taip pat parodė, kad seni, nenaudojami elektros prietaisai dažnu atveju kaupiami namuose, o beveik pusė gyventojų prisipažįsta įsigiję prietaisų, kurių nenaudoja ir jie tik užima vietą.

„Pagal viešai pateikiamas Aplinkos apsaugos agentūros ataskaitas matyti, kad elektronikos atliekų surenkama vis daugiau. Pavyzdžiui, 2020 m. jų surinkta 27 proc. daugiau nei 2016 m. Deja, vertinant elektronikos srautų augimą rinkoje ir šiuos srautus atitinkančių elektronikos atliekų surinkimą, aiškėja, kad surinkimo augimas nėra pakankamas. Pavyzdžiui, 2020 m. pagal ES užduotis šalyje turėjo būti surinkta ne mažiau 65 proc. elektronikos atliekų nuo viso rinkai pateikto srauto, bet, deja, pavyko pasiekti tik 41 proc. rodiklį“, – aiškina L. Ivanauskas.

VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas Domantas Tracevičius taip pat yra linkęs manyti, kad Lietuvoje elektronikos atliekų sektoriaus pažangai pasiekti labiau trūksta gyventojų socialinės brandos, o ne infrastruktūros.

„Priduoti smulkiosios elektros ir elektronikos atliekas galima kiekvienoje šiais prietaisais prekiaujančioje parduotuvėje, o jų yra, iš tiesų, nemažai. Galbūt trūktų informacijos sklaidos apie tokių atliekų tvarkymo svarbą ir, žinoma, pačių vartotojų suvokimo, kad taisydami ir tinkamai rūšiuodami savo prietaisus mažina neigiamą poveikį aplinkai ir klimatui. Kita vertus, manau, labiausiai trūksta tinkamų finansinių ir reguliatorinių priemonių, kurios ir paskatintų gyventojus taisyti ir tinkamai rūšiuoti savo prietaisus“, – sako D. Tracevičius.

VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovo teigimu, kuomet suderinamos finansinės ir reguliatorinės priemonės, turime sėkmės istorijas kaip kad užstato sistemos gėrimų pakuočių sektoriuje. Nurodymas elektros ir elektronikos prietaisų gamintojus bei platintojus informuoti vartotojus, pavyzdžiui, kurie prietaisai yra lengviau taisomi, kartu su taisymo mokestinėmis lengvatomis leistų gyventojams daryti tvarius pasirinkimus ir ilgai naudotis pasirinktais prietaisais.

Pasigenda pasitikėjimo sistema

„Didinant galimybę taisyti elektronikos prietaisus, sumažėtų elektronikos atliekų srautai. Tai ypač svarbu, žinant, kad elektronikos atliekų perdirbimo sektorius irgi dar nėra kaip reikiant įsibėgėjęs. Juk 2019 duomenimis, tik šiek tiek daugiau nei 17 proc. elektronikos atliekų visame pasaulyje buvo tinkamai apdorota ir perdirbta“, – atkreipia dėmesį EPA vadovas L. Ivanauskas.

Tuo tarpu Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro vadovas Algirdas Reipas, be infrastruktūros ar socialinės brandos veiksnių, turinčių įtakos atliekų tvarkymo rezultatams, įžvelgia dar vieną svarbų veiksnį. Tai – žmogaus pasitikėjimas sistema.

„Pasitikėjimas sistema paremtas žinojimu, kad esama sistema tikrai duos aplinkosauginę naudą ar padės pasiekti tuos tikslų, kurie sistemai yra keliami. Mano subjektyviu požiūriu, visi tie trys veiksniai sąveikauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, jei bus menkas pasitikėjimas sistema, tai mažiau motyvuos net ir geriausia infrastruktūra ar didžiausia socialinė branda. Spręsdamas iš to, ką man sako žmonės ir kaip jie elgiasi, manyčiau, kad labiausiai trūksta būtent pasitikėjimo sistema. Žmonės netiki skelbiamais atliekų tvarkymo rezultatais, jie mano, kad ta sistema nėra sąžininga, neskaidri, kad ji neatneša naudos nei žmogui, nei visuomenei. Vertina šią sistemą kaip eksploatuojančią, išnaudojančią, žaidžiančią jų jausmais“, – sako A. Reipas.

Gyventojų sąmoningumo klausimas, anot A. Reipo, apima ir kitą problematiką.

„Elektronikos surinkimo ir išvežimo sistema, mūsų požiūriu, veikia pakankamai gerai. Tačiau įvertinus, kas išvežama, aiškėja, kad net apie pusė tokios elektronikos įrangos prieš jai patenkant į surinkimo sistemą yra nelegaliai išardoma, iš jos paimamos rinkoje vertę turinčios dalys – vario ar kitų metalų. Šios nelegalios rinkos, kurioje yra susiformavusi tiek paklausa, tiek ir pasiūla, niekas neprižiūri ir nekontroliuoja, ji niekam neįdomi – įskaitant aplinkosaugininkus. Įranga ir toliau ardoma garažuose, įvairiais būdais deginami laidai“, – sako A. Reipas. Jis taip pat linkęs manyti, kad didesnis elektronikos atliekų surinkimo vietų skaičius ne tik nuo didžiųjų miestų nutolusiose gyvenvietėse, bet ir visoje Lietuvoje, jo manymu, duotų geresnius tokių atliekų surinkimo rezultatus.

Atliekas rūšiuojančių gyventojų daugėja

Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorės dr. Audronės Telešienės, Europos sociologų asociacijos tyrimų tinklo „Aplinka ir visuomenė“ pirmininkės, Lietuvoje yra vykdomi reprezentatyvūs tyrimai apie gyventojų rūšiavimo elgseną, vis dėlto trūksta tyrimų, kuriuose būtų klausiama apie elektronikos atliekų tvarkymo elgseną. Kita vertus, Europos aplinkos agentūros duomenimis, Lietuvos komunalinių atliekų perdirbimo rodikliai yra vieni geriausių Europos Sąjungoje.

„Apklausų duomenys patvirtina, kad rūšiavimo elgsena lietuviams yra gana įprasta. 2019 metų „Eurobarometro“ duomenimis, 8 iš 10 Lietuvos gyventojų stengiasi sumažinti atliekų kiekį ir nuolatos jas rūšiuoti. Svarbu, kad rūšiuojančių gyventojų dalis tolydžio auga. Pavyzdžiui, 2017 m. „Eurobarometro“ apklausoje tik 7 iš 10 teigė rūšiavę daugumą savo atliekų“, – sako dr. A. Telešienė.

Anot mokslininkės, KTU mokslininkų 2019 m. atlikto tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvos gyventojams būdingos gana stiprios proekologinės vertybės bei nuostatos. Tad norint paskatinti rūšiavimo elgseną reikia ieškoti būdų, kaip įveiklinti šias vertybes ir palengvinti rūšiavimą. KTU mokslininkų 2019 m. atlikto kokybinio tyrimo duomenimis, gyventojai įvardijo du pagrindinius barjerus rūšiavimo elgsenai Lietuvoje: lengvai prieinamos infrastruktūros trūkumas bei informacijos apie teisingą rūšiavimą trūkumas.

Konteineriai: trūksta, o gal – daugiau negu reikia?

„Nors Lietuvoje elektroninių atliekų infrastruktūra yra vertinama gana gerai, reikėtų pergalvoti, kaip pagerinti jos prieinamumą. Prieinamumo sąvoka apima ir laiko kaštus, komfortą bei socialinį prieinamumą. Pavyzdžiui, yra nedrįstančių nešti priduoti senus įrenginius į elektronikos parduotuves. Tad galbūt tikslinga pastatyti elektronikos atliekų konteinerius greta komunalinių atliekų konteinerių gyvenamuosiuose miestų rajonuose“, – sako dr. A. Telešienė.

Pasak. L. Ivanausko, mūsų šalyje surinkimo vietų poreikis nustatomas pagal gyventojų skaičių savivaldybėse. Antai, LRS Aplinkos ministro 2004 m. rugsėjo 10 d. Įsakymo Nr. D1-481 „Dėl elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 7 punktas „Reikalavimai buitinių elektros ir elektroninės įrangos atliekų priėmimo vietoms“ nurodo minimalų priėmimo vietų skaičių tam tikroje savivaldybėje, pavyzdžiui, Vilniaus ir Kauno miestuose, 80 tūkst. gyventojų turėtų tekti bent viena priėmimo vieta.

„Pagal 2022 m. gyventojų skaičiaus rodiklius EPA turėtų įrengti bent 6 priėmimo vietas Vilniaus mieste, o yra įrengusi apie kelis šimtus elektronikos bei baterijų atliekų surinkimo vietų.
Stengiamės surinkimo vietų tinklą plėsti ne tik didžiuosiuose šalies miestuose, bet ir rajonų gyvenvietėse. Deja, dažnu atveju, įstaigų ar organizacijų darbuotojai per menkai palaiko mūsų iniciatyvas, pasigendame ir sąmoningumo. Kita vertus, pasiūlyti namų ūkiams didesnius elektronikos atliekų surinkimo konteinerius kol kas neplanuojame. Toks projektas pareikalautų itin didelių lėšų, nes tokios talpos turėtų būti pritaikytos pavojingų atliekų rinkimui, jų priežiūra ir surinkimas irgi pareikalautų didžiulių sąnaudų, šios išlaidos galiausiai gultų ant vartotojų pečių didesnėmis gaminių kainomis. Todėl siūlyčiau naudotis esamu plačiu surinkimo tinklu“, – aiškina L. Ivanauskas.

Jis taip pat primena, kad EPA prieš kelis metus yra sukūrusi kompaktišką bei vizualiai patrauklią baterijų, dujošvyčių lempučių surinkimo talpą ir nemokamai pasiūliusi namų ūkiams. Vis dėlto tik nedidelis skaičius šalies gyventojų sutiko įsileisti dėžutę į savo namus.