Prasidėjus karantinui, suklestėjo nuotolinė veikla darbo, mokymosi, prekybos, paslaugų ir kituose sektoriuose. nors elektronikos pramonė patyrė trikdžių dėl tiekimo bei uždarytų fizinių parduotuvių, pasaulyje kurį laiką buvo stebimi išaugę kompiuterių ir jų priedų pardavimai. 

Apie pandemijos poveikį elektronikos rinkai bei verslui – išskirtinis žinomo Lietuvos verslininko ir investuotojo Iljos Laurso interviu Elektronikos platintojų asociacijai.

Kaip, Jūsų manymu, pandemijos ir karantino patirtis galėtų paveikti elektronikos rinką: kas įgis vis didesnės reikšmės, kuri sektoriaus dalis mažės, kaip tai pakeis vartojimo įpročius?

Mes, investuotojai, visuomet stebime, kaip reaguoja rinka. Tuo metu, kai klasikinė industrija patyrė nuosmukį ir krizę, informacinių technologijų pasaulis stebėjo augimą bei pelnus – trijų pastarųjų mėnesių ekonominis poveikis skaitmeninių technologijų verslui buvo teigiamas ir didesnis nei per pastaruosius penkerius metus, kurie buvo augimo požiūriu buvo vertinami kaip štilis.

Turime pripažinti ir niekas dėl to nebesiginčija, kad skaitmeninės technologijos pandemijos laikotarpiu visame pasaulyje laimėjo. Puikiausias šio laiėjimo simbolis yra „Zoom“.  Vargiai galėtume kovoti su krize, jeigu nebūtų šios vaizdo konferencijų ir pokalbių platformos. Remiantis statistika, „Zoom“ išaugo 20 kartų – nuo 10 iki 200 mln. vartotojų per dieną. Elektroninė prekyba Lietuvoje padidėjo 5–7  kartus, panašūs rodikliai stebimi visame pasaulyje. Per krizės įkarštį „Amazon“ samdėsi 100 tūkst. naujų darbuotojų. Elektroninės prekybos platformai „Instacart“ maisto pristatymui į namus prireikė 250 tūkst. darbuotojų, o „Microsoft“ paskelbė apie 700 proc. vartojimo paslaugų prieaugį šalyse, kuriose buvo įvestas karantinas.

Kita tendencija buvo stebima ir sąmyšio efektas buvo jaučiamas elektronikos prietaisų, arba taip vadinamoje elektronikos „geležies“ rinkoje, kuri susijusi su gamybiniais ir logistikos procesais. Tikrai negalėtume pasakyti, kad karantino metu nebuvo trikdžių logistikos grandinėse – krizė buvo akivaizdi, mobiliųjų telefonų pardavimai smuko labiausiai per pastarąjį dešimtmetį. Atėjo toks laikas, žmonės neskuba atsisveikinti su pinigais, kurie būtų skirti nebūtiniems poreikiams, pavyzdžiui, investicijai į naują kompiuterį ar telefoną. Tai būdinga bet kokiai krizei – žmonės vengia išlaidauti. Apklausų duomenys rodo, kad išlaidos ne pirmojo būtinumo daiktams, arba „žaisliukams“, namų ūkiuose sumažėjo beveik dvigubai – pradedant elektroniniais žaislais ir baigiant tokiais „žaisliukais“ kaip elektriniai automobiliai – automobilių pramonė registravo didžiausią per pastaruosius 20 metų – 25 proc. – pardavimų kritimą, ypač tai buvo jaučiama Kinijoje. Tam turėjo įtakos ir kritusi perkamoji galia, ir uždaryti ar su prastovomis dirbantys fabrikai.

Žinome, kad ekonomikoje augantis vartojimas ir paklausa augina ir pasiūlą. Trumpuoju laikotarpiu, dėl situacijos neapibrėžtumo, paslaugų, susijusių su nuotoliniu darbu ir vaizdo konferencijomis, paklausa augo, o elektronikos, kaip daiktų, priešingai – traukėsi. Panašūs pokyčiai sukelia bangą, kuri atsilieps pasiūlai ir po metų. Nors kai kas sako, kad karantinui pasibaigus grįšime ten, kur buvome, aš būčiau kitokios nuomonės. Manau, kad tie, kurie jau paragavo skaitmens, įvertins jo potencialą – į buvusią padėtį grįš tik mažoji dalis. Tas, kuris vis neprisiruošdavo išnaudoti elektroniką su IT, o dabar buvo priverstas – patyrė, kaip tai patogu, ir to jau nebepamirš. Esu tikras, kad tai duos ilgalaikį išliekamąjį efektą.

Į COVID-19 sukeltą krizę verslas reagavo dvejopai: vieni skubiai atleidinėjo darbuotojus ir netgi kėlė kainas paklausiems produktams, kiti nutilo ir susigūžė, dar kiti atsigręžė į bendruomenę ir dalijosi tuo, ką turi ar moka geriausiai: dovanojo savo produktus, teikė neatlygintinas paslaugas. Buvo sakoma, kad elgsena karantino laikotarpiu gali lemti verslo reputaciją net po dešimtmečio ar kelių. Kokia verslo elgsena, Jūsų manymu, būtų teisingiausia?

Laikausi nuomonės, kad labai aukštame lygmenyje teisinga verslo strategija yra rūpintis, kaip išgyventi – šios taisyklės laikėsi J. D. Rockefelleris, ir ja tinka vadovautis per visas krizes. Ne krizės metu įmonės strategija yra augimas, paslaugų ir kokybės gerinimas, kaštų mažinimas, o krizės laikotarpiu svarbiausia yra tiesiog išgyvenimas. Kaip sugebėsi užsikonservuoti ir pergyventi tą laikotarpį, tiek tu turėsi galios bei resursų atsigaivinti sunkmečiui pasibaigus. Nekalbu apie įmones, kurios turi išteklių visuomeninėms iniciatyvoms, humanitarinei pagalbai, tačiau dauguma įmonių šiuo metu vis dėlto kalba apie išgyvenimą. Todėl laikyčiausi nuomonės, kad pirmoji verslo misija šuo metu yra išgyventi. Vadinasi, reikia stengtis užkonservuoti darbo vietas. Kokios tai bus priemonės – atostogos, atlyginimų mažinimas ar, atvirkščiai, siūlomas darbas, priklauso nuo įmonės ir nuo segmento, tačiau tai turėtų būti pastangos dėl išgyvenimo – kad tos darbo vietos, kurios buvo iki krizės, būtų išlaikytos. Tai – pagrindinė užduotis.

Jau iki pandemijos buvo kalbama apie sparčiai mažėjantį vartotojų pasitikėjimo indeksą ar net kapitalizmo vertybių perkainojimo metą. Karantino metu iš lūpų į lūpas buvo beveik įkyriai kartojama: pasaulis nebebus toks, koks buvo. Kokių minčių apie verslo ir visuomenės perspektyvas kyla Jums?

Esu visada linkęs įvertinti kiekvienos apklausos emocinį foną. Jei žmonės bijo, pavyzdžiui, juos gąsdina karai, virusas, tam tikri ekonomikos dalykai ar dar kas nors, tai atsiliepia tiek jų savijautai, tiek ir įpročiams. Kaip investuotojas, visada atkreipiu dėmesį į vadinamąjį nerimo indeksą. Kai pasaulis išgyvena kokias nors bėdas, tai visada atsiliepia ateities sandoriams. Kai žmonės yra linkę pesimistiškiau, su baime žiūrėti į ateitį, ši baimė paveikia įvairiausias gyvenimo sritis – ir žmonių požiūrį į kapitalizmą, ir į valdžią, ir į darbdavį ar imama labiau bijoti vieni kitų. Tai nėra nei gerai, nei blogai – tiesiog žmogui yra būdingos emocijos. Ramiais laikais žmonės ateitį vertina optimistiškiau.

Jeigu būčiau politikas ar sociologas, įvertinčiau emocinį foną ir man būtų aišku, kad dabartiniu laikotarpiu teigiamų žmonių reakcijų geriau nelaukti. Geras pavyzdys buvo apklausa, bandant nustatyti laimės ekonomikos rodiklius Skandinavijos šalyse. Žmonių buvo klausiama, ar jūs esate laimingi, ir paaiškėjo, kad saulėtą dieną dauguma į šį klausimą sakė „taip“, o lietingą, niūrią dieną dažnesnis atsakymas buvo „ne“. Man tai – puiki iliustracija, kad žmonės yra emocionalūs ir kad juos stipriai veikia aplinka. Pasirodo, net orai gali turėti įtakos žmogaus empiriniam pojūčiui, o žmonės, deja, nėra linkę išskirti, kas gi lemia jų savijautą ir optimistinį ar pesimistinį nusiteikimą.

Žinant, kiek dabar pesimistinių žinučių visus mus atakuoja, teigiamų apklausų rezultatų tikėtis neverta. Todėl šiandien savijautą „nusivylęs kapitalizmu“ reikėtų vertinti taip pat, kaip vertinimą „nusivylęs gyvenimu, nes lyja“. Na, o apie kapitalizmo vertybių permąstymą labai daug buvo šnekama Davose, ir šia tema, atsiribojant nuo dabartinio konteksto, tikrai būtų galima kalbėti ilgai bei įvairiausiais aspektais.