Prieš septynerius metus buvo sukurta ES direktyva, kurioje numatyta, kaip rūšiuoti elektronikos atliekas, kokiais tempais didinti elektronikos atliekų surinkimą, ir tai mums vis dar yra neginčijamas įsakymas. Direktyvoje išaiškinta, ką turėtume nuveikti per ištisą dešimtmetį. Deja, dabar pasaulis kinta ne penkmečiais ar dešimtmečiais, bet dienomis. Ne tik elektronikos atliekų, bet ir visą atliekų sektorių per keletą metų stipriai paveikė naujos technologijos. Dirbtinis intelektas bei robotai žada pakeisti ne tik gamybą, bet ir pavaduoti moralinio poveikio priemones. Ko bus daugiau – laimėjimų ar aukų?

Edukacinės priemonės: veikia, bet silpnai

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva „Dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų“, patvirtinta dar 2012 metais, numato Lietuvai, koks turėtų būti šių atliekų surinkimo lygis bei surinkimo būdai 2021 metais. Paradoksalu, bet dešimtmečiui į priekį numatyta politika taikoma ypač sparčiai judriam sektoriui: juk elektronikos ir IT technologijų srityje naujienų sulaukiame bene dažniausiai. Susiję straipsniai Tomas Ambrasas. Kibernetinis ir duomenų saugumas – svarbiausias prioritetas finansinių paslaugų rinkoje Mantas Nemickas. Koks verslas iš tikrųjų gali vadintis tvariu? Kaip tik šis sektorius dabar labiausiai keičia verslą ir kasdienį gyvenimą – pradedant išmaniaisiais šiltnamiais, iš palydovų valdoma žemės ūkio technika ir baigiant išmaniu atliekų tvarkymu. Būtent apie pastaruosius – išmanųjį atliekų rūšiavimą ir surinkimą – Lietuvoje šiandien dar mažai kas yra girdėjęs. Remiantis Jungtinių Tautų deklaruojamais duomenimis, elektronikos atliekos – sparčiausiai auganti atliekų dalis visame pasaulyje, nors, deja, mes vis dar daugiausia kalbame apie plastiko maišelius. Vis dėlto stengdamiesi vykdyti ES direktyvas bei surinkti kuo daugiau elektronikos atliekų, pastaraisiais metais plėtėme šių atliekų surinkimo tinklus, organizavome įvairias akcijas, aiškinome visuomenei apie tokių atliekų pavojus žmonių sveikatai ir gamtai.Visa tai nors ir davė šiek tiek naudos, tačiau neatnešė tokių rezultatų, kokių tikėjosi minėtos direktyvos kūrėjai. Na, o žvelgiant prie atliekų rūšiavimo konteinerių daugiabučių kiemuose besimėtančius dulkių siurblius, televizorius, kompiuterius, gartraukius, elektrinius virdulius ar net šaldytuvus, galėtume daryti išvadą, kad mūsų švietėjiškos priemonės, švelniai tariant, nebuvo labai paveikios.

Kinija: visuotinė stebėjimo kamerų sistema

Vis dėlto dėsningai bei nuolat kyla klausimas: o kokios gi tada priemonės būtų paveikios? Lietuvoje vietoje atsakymo į panašius klausimus greičiausiai išgirstume padejavimą, kaltinimus arba būtų imta ieškoti atpirkimo ožio. Tačiau pasaulis jau kuris laikas intensyviai ieško ir siūlo įvairiausius atsakymus. Šie metai apskirtai buvo simptomiški. Ir tai lėmė ne visų pastebėtas pokytis 2018-aisiais. Praėjusių metų pradžioje Kinija sustabdė užterštų mišrių plastiko ir popieriaus atliekų importą, ir tai sudrebino pasaulio atliekų perdirbimo pramonę. Vietoje svetimų atliekų perdirbimo verslo Kinija pasirinko daugiau investuoti į išmanųjį atliekų rūšiavimą savo valstybėje, o tuo pačiu metu paaiškėjo ir jos lyderystė šios srities išmaniųjų technologijų srityje.Viena tokių technologijų – vaizdo stebėjimo kameros, kuriose naudojama veido atpažinimo sistema. Kinijos sostinėje Pekine veikia apie 470 tūkst. tokių kamerų. Iki 2020-ųjų visoje panašių kamerų skaičius gali išaugti iki 400 milijonų. Oficialiai sakoma, kad šitaip šitaip Kinijoje siekiama įdiegti pažangią atliekų rūšiavimo kultūrą, o neoficialiai aiškinama, kad tai – dar viena valdžios inicijuota šnipinėjimo sistema. Kol britai ar amerikiečiai bando kovoti prieš tokias kameras savo šalyse, aiškindami, kad tai pažeidžia jų privatumą ar net bylinėdamiesi dėl to teismuose, kinai, ribojami tiek kitoniškos valstybės valdymo sistemos, tiek ir kitoniško mentaliteto, juda didesnės kontrolės kryptimi. Vaizdo atpažinimo technologijos Kinijoje, kaip ir kitose šalyse, rūšiuojant atliekas, naudojamos ne vien veidui atpažinti – ji, pasirodo, gali atpažinti ir pačias atliekas. Štai kad ir tokia išmanioji sistema: atsineši savo šiukšles prie kompiuterizuoto konteinerio, įvedi specialų kodą ar panaudoji specialią kortelę konteineriui atrakinti, o su konteineriu susieta išmanioji programėlė telefone atpažįsta, ką išmeti ir ar tai darai teisingai – apie tai pranešama į kompiuterio programą integruotu balso pranešimu.Jei viskas atlikta tvarkingai, už tai kinas netgi gauna kuponų tam tikroms buities prekėmis įsigyti – jam taikomas atlygio, arba vadinamasis „morkos“ principas. Bet jei suklysi arba bandymas apgauti išmaniąją sistemą nepasiseks, tada gresia bauda. Palikti šiukšlių prie konteinerio, kaip dabar įprasta Lietuvoje, irgi nepasiseks – neleistiną veiksmą užfiksuos vaizdo stebėjimo kamera.

JAV: atliekas rūšiuoja ne žmonės, o robotai

Dirbtinis intelektas kartu su veido atpažinimo technologijomis pritaikomas ir kuriant atliekas rūšiuojančius robotus. Šia kryptimi labiausiai dirbama JAV, kur yra pasirinktas vieno srauto atliekų surinkimo metodas, o gyventojai atliekų apskritai nerūšiuoja: manoma, kad tai nepatogu, neprasminga ir neefektyvu. Į bendrus konteinerius surinktos atliekos išrūšiuojamos vėliau – JAV tai padėjo sukurti tūkstančius darbo vietų atliekų rūšiuotojams. Deja, daugeliui žmonių tai yra itin nemalonus ir sunkus darbas, personalo kaita milžiniška, dėl to visos viltys dedamos į robotizaciją. Jau dabar per tą patį laiką robotas iš bendro atliekų srauto sugeba išrinkti daugiau daiktų nei srautą stebintis žmogus: pirmasis pajėgia išžvejoti 66 daiktus, kai tuo tarpu žmogus – tik 30–40 daiktus.Žinoma, kol kas robotai dažniau ir suklysta, tačiau jie jau dabar gali būti efektyvūs kaip papildoma priemonė, o ateityje jie greičiausiai taps geriausiais pasaulyje atliekų rūšiuotojais. Juk jau nebe pirmi metai kalbama apie didėjančią robotizacijos įtaką visuose ekonomikos sektoriuose. Ar tai nereiškia, kad ne tik Kinijoje ar JAV, bet ir Europoje nuo klasikinio ir labai lėtai rezultatą gimdančio švietimo bus pereita prie kokių nors išmaniųjų sprendimų?

Londonas ir Dublinas: kamerų kontrolė

Senų, lėtų tvarkymosi priemonių atsitraukimą rodo ir didžiųjų Europos miestų patirtis. Jau treji metai, kaip Londono policija išbando veido atpažinimo sistemą naudojančias stebėjimo kameras, kurių šiame mieste yra net 420 tūkst. Londone gali būti identifikuotas, jei ne vietoje numesi šiukšlę. Manoma, kad tokios priemonės yra neišvengiamos didžiuosiuose miestuose, kuriems būdingas daugiakultūrinis gyventojų srautas. Kontroliuojančią etikos ir moralės vietą pradeda užimti priemonės, turinčios dirbtinio intelekto bruožų, ir tai, žinoma, gali turėti labai įvairias pasekmes. Be aukų vargiai apsieisime. Galbūt pasijusime nekaip, kaip 2017 metais nutiko Dublino gyventojams, kai bandomojo projekto metu, panaudojant vaizdo atpažinimo sistemą, paaiškėjo, kad perdirbimui skirtos namų ūkių atliekos yra net 40 proc. užterštos – pradedant sauskelnėmis ir baigiant šunų lavonais. Edukacija nesuveikė?Beje, veido atpažinimo technologijos jau dabar yra neįtikėtinai pažengusios: kai kurių kamerų optika leidžia jums nuo dangoraižio stogo pamatyti, kas parašyta žemai ant suoliuko sėdinčio žmogaus skaitomame laikraštyje. Šios sistemos tobulėja ir dirbtinis intelektas mokosi kasdien, skirtingai nei mes mokomės rūšiuoti atliekas. Tad kyla klausimas: kas greičiau įgalins mus tinkamai tvarkytis ir švarintis: robotai, stebėjimo kameros ar švietėjiškos kalbos ir dešimtmečiams nustatomos politinės direktyvos?