Esame europiečiai, tačiau nesame vienodi. Skirtingai suprantame tiek grėsmę sau, tiek ir planetai, nevienodai vertiname technologijas ir atliekų problematiką. Pandemija tik paryškino mūsų skirtumus. Puikiai matome: vieni mūsų rūstauja dėl per griežtos pandemijos kontrolės, kiti gi piktinasi nustatytos tvarkos nesilaikančiais, apsauginių kaukių nedėvinčiais bendrapiliečiais. Kaip, būdami tokie skirtingi, galėtume sau pritaikyti vieningą atliekų rūšiavimo sistemą? Kokiu pagrindu galėtume manyti, kad iš kitos šalies perkelta patirtis suveiks Lietuvoje?

 Nuomonės skiriasi, o esama tvarka – neefektyvi

 Nuomonių ir reakcijų takoskyrą, manau, matytume, jei pagal pandemijos suvaldymo pavyzdį griežta kontrolė ir baudos būtų nustatytos gyventojams, neatsakingai rūšiuojantiems, pavyzdžiui, elektronikos atliekas. Vieni tikriausiai remtųsi mokslo įrodytu elektronikos atliekose esančių medžiagų toksiniu poveikiu ar išsakytų nerimą dėl senkančių iškastinių išteklių. Tačiau kiti tvirtintų, kad elektronikos atliekų surinkimo sistema yra neverta dėmesio arba ir dar blogiau. Ir niekam nebūtų svarbus švedų ar norvegų pavyzdys – vieni geriausių Europos Sąjungoje elektronikos atliekų surinkimo rodikliai.

Nors mes ir labai norėtume būti vertinami kaip pažangūs, sąmoningi europiečiai, tokie esame, deja, ne visi. Kita vertus, prasti elektronikos atliekų surinkimo ir perdirbimo rezultatai – ne vien Lietuvos gyventojų problema. Naujausios Jungtinių Tautų ataskaitos duomenimis, pernai pasaulio gyventojai išmetė 53,6 mln. tonų elektronikos atliekų, arba 21 proc. daugiau nei prieš penkerius metus. Perdirbta buvo tik 17,4 proc. visų elektronikos atliekų pasaulyje: auksas, sidabras, varis, platina ir kitos aukštos vertės atgaunamos medžiagos (skaičiuojama, kad jų vertė siekia 57 mlrd. JAV dolerių) dažniausiai buvo išmetamos ar sudeginamos.

„Global E-waste Monitor” duomenimis, per pastaruosius penkerius metus metinis oficialiai surinktų ir perdirbtų elektronikos atliekų kiekis padidėjo 1,8 mln. tonų, o susidariusių elektronikos atliekų kiekis per tą patį laiką išaugo 9,2 mln. tonų. Akivaizdu: esami atliekų surinkimo ir perdirbimo metodai nėra efektyvūs.

Pripažįsta, kad reikia pokyčių

Pagal elektronikos atliekų susidarymą vienam gyventojui (16,2 kg) Europai atiteko pirmoji vieta pasaulyje. Tačiau netgi šalyse, kuriose įdiegta oficiali elektronikos atliekų tvarkymo sistema, stebimi palyginti menki atliekų surinkimo ir perdirbimo rodikliai. Pavyzdžiui, šioje srityje pirmaujančioje Šveicarijoje, kurioje gyvena 8,4 mln. žmonių, namų ūkiuose, skaičiuojama, yra sukaupta net 8–10 milijonų nenaudojamų išmaniųjų telefonų. Šios šalies elektronikos atliekų agentūros ekspertų teigimu, taip yra dėl to, kad gyventojai jaučia emocinį prieraišumą prie senų savo mobiliųjų. Kiek tokių nenaudojamų skaitmeninių įrenginių yra Lietuvos namų ūkiuose, galima tik spėlioti. Aišku tik, kad, kaip parodė EPA inicijuota reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa, beveik 40 proc. mūsų, įsigiję naujus išmaniuosius, savo senuosius mobiliuosius telefonus pasideda atsargai. Kaip rodo ankstesni tyrimai, panašiai elgiamasi ir su kita elektronikos įranga.

Ką apie tai galvoja Europos Komisijos ir Europos Parlamento ekspertai? EK įsitikinusi, kad ekonomikos augimą turi lydėti ir didesnė aplinkos apsauga bei augantys žiedinės ekonomikos rodikliai. EK Žiedinės ekonomikos ir žaliojo augimo direktorato vadovo Kęstučio Sadausko žodžiais tariant, turime pasiekti abu tuo pačiu metu, arba mokėsime ilgalaikę trumpalaikio ekonomikos augimo, įgyto gamtos sąskaita, kainą. Todėl naujajame Europos Komisijos žiedinės ekonomikos veiksmų plane elektronikos ir IRT sektorius nurodytas kaip pagrindinė prioritetinė sritis, numatytos ir tikslinės priemonės. Be to, pradėtas tyrimas elektronikos atliekų problematikai ES valstybėse narėse įvertinti, o EK žada svarstyti galimas reguliavimo iniciatyvas šioje srityje. Kitaip sakant, oficialiai pripažįstama, kad esamų priemonių nepakanka.

Koks modelis tiktų labiau: kiniškas ar skandinaviškas?

Vertindami elektronikos atliekų surinkimo rezultatus ir tyrimus Lietuvoje, apie prastą esamų gerų norų bei veiksmų efektyvumą žinome ir be EK išvadų. Mūsų šalies gyventojų mentalitetą tyrinėjantys psichologai irgi atkreipia dėmesį: nemanykite, kad atsakingas atliekų rūšiavimas jau tapo besąlygiškai madinga elgsena. Jų teigimu, dauguma vyresnių nei 45 metų amžiaus žmonių iš sovietmečio yra paveldėję nepasitikėjimą valstybe ar netgi priešiškumą valdžiai ir bet kokioms iš ten pareinančiomis tvarkos palaikymo priemonėmis, įskaitant ir atliekų tvarkymo sistemas. Tie patys žmonės dažai pasižymi ir padidinta nesaugumo jausena. Skirtingai nei, pavyzdžiui ramūs ir neskubantys skandinavai, dirbame daugiau negu reikia, amžinai skubame, ms nuolat kankina nerimas, kad padėtis gali pablogėti. Tokiems rūšiuoti atliekas nebėra nei svarbu, nei įdomu.

Kai kurių psichologų tvirtinimu, net 30 proc. mūsų visuomenės narių yra tokie, kad jų nepaveiks jokios kitos priemonės, o tik bausmės. Jei pasikliautume šiuo vertinimu, turėtume labai rimtai susimąstyti, į ką gi mes labiau panašūs – į imperijų pavyzdžiu iki šios dienos visaip kontroliuojamus kinus ar į sąmoningus europiečius. Gal daugeliui mūsų, nors gėda būtų pripažinti, efektyvesnė būtų kinams taikoma sekimo sistema, kai „visa reginti“ valdžios akis, pasitelkus stebėjimo kameras, mato, kur gyventojai deda elektronikos atliekas? Vis dėlto psichologai siūlo nekopijuoti kitose šalyse taikomų priemonių – netgi jei  tai būtų ES pagal kitų šalių sėkmės pavyzdį Lietuvai siūlomas modelis.

Apie skirtingus nei Skandinavijoje mūsų šalies gyventojų įpročius ir būtinybę į tai atsižvelgti, vertinant elektronikos atliekų surinkimo rezultatus, EPA, remdamasi reprezentatyviais tyrimais, kalba jau nebe pirmus metus. Galbūt jau atėjo laikas suprasti, kas ir kokie esame bei modeliuoti ne iš kažkur perkeltas, o tyrimais pagrįstas nacionalines priemones?