JTO duomenimis pasaulyje 2019 metais buvo perdirbta tik 17,4 proc. elektronikos atliekų. Net šalyse, kuriose įdiegta oficiali elektronikos atliekų tvarkymo sistema, stebimi palyginti maži atliekų surinkimo ir perdirbimo rodikliai. O juk kai kas tvirtina, kad rūšiuoti atliekas dabar madinga. Kodėl žmonės vis tiek nerūšiuoja elektronikos atliekų ar sugedusią įrangą kaupia sandėliukuose? Apie tai, kas lemia rūšiavimo įpročius, EPA prašymu pakomentavo šalyje žinoma psichologė ir psichoterapeutė, populiarių psichologijos seminarų lektorė Genovaitė Petronienė.

Sovietmečio sužalota sąmonė: nieko gero iš to nebus

„Ekologiškai orientuota elgsena madinga tik tam tikrose visuomenės grupėse. Vyresniems nei 45 metų amžiaus žmonėms, tai yra, manyčiau, netgi svetima. Dauguma tokių asmenų nesupranta, kam to reikia, jiems netgi būdinga paranojiškai išsigalvoti, kad kažkas tuo naudosis, ir galiausiai nieko gero iš to nebus. Tai yra gyvenimo sovietmečiu patirtį turintys asmenys, kurie dažniausiai nelinkę susimąstyti apie naudą planetai ar savo šaliai“, – aiškina G. Petronienė.

Psichologės ir psichoterapeutės aiškinimu, tokie gyveno šalyje, kuri juos ilgai išnaudojo ir kenkė. Jie patys buvo įpratę iš tos šalies vogti, jausti jai priešiškumą, nepasitikėti valstybe, valdžia ar politikais – dėl tokių neverta dėl jų nė piršto pajudinti. Kas kita yra tai, kas „mano“: nuosavas kiemas, namai – tai „mano tvirtovė“, kur aš puikiai tvarkausi, tačiau už šios teritorijos ribų visur aplinkui yra priešai, kurie manimi tik naudojasi. „Kas kita yra jaunoji karta. Tai – žmonės, kurie vienaip ar kitaip pripažįsta rūpestį planeta, tai išreiškia savo elgsena. Jie yra matę, kaip tie dalykai rūpi užsienio šalių gyventojams“, – pastebi G. Petronienė.

Rūšiuoti – tai „švaistyti savo energiją“

Psichologė įvardija ir skirtingą atskirų žmonių požiūrį į rūšiavimą. Kai kurie žmonės rūšiavimą vertina akivaizdžiai priešiškai. Taip pat yra dalis asmenų, kurie to priešiškumo aiškiai ir neišsako, tačiau patyrinėję jų mąstymą nuodugniau irgi aptiktume priešiškumą. Taip pat yra žmonių, kurie apskritai šia kryptimi nesusimąsto, jiems tai – pats nesvarbiausias ir pats neįdomiausias jų gyvenimo klausimas. Tokiems asmenims svarbiausia, kad šiukšlių išmetimas neužimtų vietos jų smegenyse. Jų pozicija yra: „Metu į šiukšliadėžę arba į sandėliuką, o po to – į šiukšliadėžę“.

Sandėliuką, pasak psichologės, renkasi tie, kurie jaučiasi mažiau saugūs ir linkę kaupti atsargas, o tie, kurie renkasi šiukšliadėžę, neranda geresnio varianto kaip už keliasdešimt metrų nuo namo esantis atliekų konteineris – šitaip jie manosi sutaupę daugiausia savo energijos. Nes pasirinkus specialų konteinerį ar nutarus išsikviesti elektronikos atliekų surinkėjus, tektų planuoti laiką, nešti toliau, laukti, kol kas nors atvyks. Tokia, jų manymu, energiją švaistanti elgsena dažnai neatrodo priimtina vyresniems, daugybę reikalų turintiems žmonėms.

Sveiko įpročio pagrindas – atlygio sistema

„Sąlyginai nedideliam skaičiui narcisistinių asmenybių būdinga didžiuotis, kad jie tausoja aplinką ar sveikatą. Jie sekioja visiems iš paskos, kritikuoja, prikišamai rodo pirštu, rankioja šiukšles. Galbūt tai yra ir naudinga elgsena, tačiau tai nėra sveika pozicija“, – teigia G. Petronienė.

Pasak jos, sveiki įpročiai, įskaitant ir įprotį atsakingai rūšiuoti atliekas, susiformuoja per kokią nors atlygio sistemą. Kad susiformuotų sveikas įprotis, už tai, kad žmogus neša elektronikos atliekas į specialų konteinerį ar pasirūpina išvežti į joms skirtą vietą, pasistengia perduoti įgaliotiems tvarkytojams, žmogus turėtų gauti kokį nors atlygį. Plastiko taros depozito sistema galėtų būti geras pavyzdys. G. Petronienės manymu, atsakingas elektronikos atliekų rūšiuotojas galėtų gauti specialių kuponų kokioms nors kokybiškoms prekėms su nuolaida įsigyti – panašiai, kaip suteikiami kuponai prekybos centruose. Tiesa, piniginė paskata, ko gera, irgi nebūtų pagrindinė išeitis. Daugeliui labiau padėtų paskata, pavyzdžiui, internete paskelbus, kas yra geriausi atliekų rūšiuotojai. Tokie geriausieji galėtų išaiškėti per konkursus, jie galėtų būti paskatinti bilietais į kokį nors renginį – svarbu, kad paskata būtų tai, kas madinga ir patrauklu.

Nekopijuokime kitų patirties, atsižvelkime į konkrečias aplinkybes

„Atkreipkime dėmesį, kad tose užsienio šalyse, kur geriausiai tvarkomos elektronikos atliekos, pavyzdžiui, Švedijoje ar Norvegijoje, žmonės tikrai taip neskuba, kaip mūsų šalies gyventojai. Sovietmečio patirtį ir jos suformuotą mentalitetą turintys žmonės nuolat jaučiasi nesaugiai, baiminasi, kad stabtelėję jie neteks ko nors svarbaus, jie nori kuo daugiau uždirbti ir dirba daugiau negu reikia. Tokie žmonės – amžinai tarsi skruzdėlės užsiėmę lietuviai – niekada neturi laiko, o didžioji dalis dar įsisukę savo pačių nuolatinėse blogose emocijose. Natūralu, kad tokiems žmonėms pritrūksta motyvacijos ar energijos ką nors daryti dėl planetos. Juos rūšiuoti paskatintų tam tikra emocija ar laukiamas pripažinimas. Apie tokią perspektyvą galėtų kalbėti plakatai, kurie kviestų: būk sąmoningas, šiuolaikiškas, būk šaunus“, – sako G. Petronienė.

Šiandien pasaulyje išbandomos įvairios atliekų rūšiavimo praktikos – nuo griežtos kontrolės su griežtomis bausmėmis iki įvairių skatinimo formų. Anot G. Petronienės, kiekvienas šių būdų būtų tinkamas tik tam tikram asmenybės tipažui. Kuo nesveikesnė asmenybė, tuo labiau jai tinka kontrolės ir baudimo kelias.

„Mūsų visuomenėje apie 30 proc. žmonių galėtume priskirti pusiau psichopatinių asmenybių kategorijai. Jų nepaskatintų nei kuponai, nei moralinio įvertinimo sistemos, juos gali paveikti tik bausmės baimė. Dėl to taikant vieną ar kitą atliekų rūšiavimo ir surinkimo priemonę, reikėtų atsižvelgti į konkrečias aplinkybes – miestą, rajoną, vyraujančią socialinę grupę. Kad nėra visiems vienodai tinkančios priemonės, rodo ir skirtinga šalių kontrolės politika, suvaldant koronavirusą. Tarkim, skandinavams nereikia tokių griežtų kontrolės priemonių ar baudų sistemos, nes visuomenei yra būdingas aukštesnis sąmoningumo lygis. Deja, mūsų šalis tuo dar negali pasigirti“, – aiškina G. Petronienė.