Linas Ivanauskas,

Elektronikos platintojų asociacijos vadovas

Miškų saugojimas ir švara šiemet tapo viena dažniausiai aptariamų temų. Jau praėjusiais metais įsisiūbavusią aplinkosaugos bangą sustiprino ir pandemijos sukeltas gyventojų srautas į miškus ir parkus: imant strigti judėjimui į egzotiškas šalis daugelis atrado savo šalies gamtą. Apgailestaudami, kad ne visi vaizdai miškuose buvo pasigėrėtini ir kad ten, be gamtos, buvo randama įvairiausių žmogaus neatsakingos elgsenos pėdsakų – šiukšlių, galime pasidžiaugti: elektronikos atliekų miškuose iš esmės nebėra.

Elektronikos atliekų surinkimo pradžia – 2006-ieji

Sugedę, rūdijantys šaldytuvai miške, ko gero, arba praėjusio dešimtmečio, arba ir praėjusio amžiaus vaizdas. Jeigu kas nors teigtų, kad tokie vaizdai yra šios dienos realija, tai toks asmuo tikriausiai jau seniai lankėsi miškuose ir gyvena praeitimi. Elektros ir elektroninės įrangos atliekų surinkimą EPA organizuoja nuo 2006 metų, o baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo pradžia siekia 2009-uosius.

Šiuo metu daugiau 87 proc.  elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymą šalyje finansuojanti EPA, plėsdama savo atliekų surinkimo tinklą, investuodama į naują konteinerių dizainą, vykdydama įvairius projektus ir edukuodama gyventojus, labai prisidėjo, kad mūsų miškų neterštų elektronikos laužas. Šis laužas, užuot virtęs teršalais, gali tapti perdirbimui skirta žaliava – toks yra tiek EPA, tiek ir elektronikos atliekų tvarkytojų siekis.

Liudininkai – švaros akcijų dalyviai

Kad elektronikos atliekos nebemėtomos gamtoje, nėra iš piršto išlaužtas teiginys. Apie tai pasakoja ir įvairių švaros akcijų dalyviai. Vienas tokių yra „Kūrybos kampo 360“ įkūrėjas ir tvaraus vartojimo šalininkas, švaros ir šiukšlių rinkimo akcijų organizatorius Giedrius Bučas. Jo teigimu, miške būtų gana sunku rasti sugedusį šaldytuvą, mikrobangų krosnelę ar kompiuterį. Tokie atvejai – labai reti.

Pasak A. Bučo, kur kas dažniau galima rasti besimėtančių senų kompaktinių diskų ar prastos rūkorių kultūros padarinių: pradėję vartoti elektronines cigaretes, jų rinkinių dalis, pavyzdžiui, šioms cigaretėms skirto skysčio dėžutes ir kita, išmeta panašiai kaip anksčiau mėtydavo nuorūkas. Kas šią problemą padės geriau išspręsti – švietimas ar griežtinama atsakomybė ir sankcijos? Manau, į šį klausimą atsakys laikas.

Rūpi ne tik gyventojams, bet ir politikams

Be kita ko, miškų taršos tema šiemet buvo keliama ir Lietuvos Respublikos Seime. Miško taršos problemoms spręsti Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) pakeitimus šių metų vasarį buvo pasiūliusi Seimo aplinkos apsaugos komiteto narė. Buvo siūloma papildyti ANK 278 straipsnį (Lankymąsi miške reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimas) 3 dalimi ir numatyti, kad už teršimą ar šiukšlinimą miške gali būti skiriamas administracinio nusižengimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kuriomis teršalai ar šiukšlės buvo vežami ir kuriais teršalai ar šiukšlės buvo iškraunami, konfiskavimas. Po kelių dienų ta pati politikė parengė ir registravo patobulintą įstatymo projektą, siūlydama keisti kitą ANK straipsnį, kuriuo numatyta atsakomybę už visos aplinkos teršimą.

Nors abu projektai buvo grąžinti tobulinti, tačiau pačių projektų faktas ir tai, kad juos palaiko visuomenė, rodo augantį susirūpinimą, atsakomybę bei supratimą apie neatsakingos elgsenos padarinius. Tai suteikia vilties, kad ilgainiui gerės ir elektronikos atliekų surinkimo šalyje rodikliai – artėsime prie geriausius šios srities rezultatus demonstruojančių Skandinavijos šalių.