Baterijų atliekų perdirbimo sektoriuje – naujų projektų ir vizijų metas. Štai ir JAV kompanija „Ascend Elements“ sukirto rankas su lenkais – statys elektromobilių (EV) baterijų perdirbimo fabriką Zavercyje. Šiame Pietų Lenkijoje esančiame mieste – netoli  50 tūkst. gyventojų, pagal gyventojų skaičių analogiškas mūsų Alytui. Planuojamas įrenginys galės perdirbti iki 12 tūkst. tonų baterijų per metus arba maždaug 28 tūkst. EV baterijų per metus. Galimybės skamba gražiai, tačiau tai dar nereiškia, kad jos taps realybe: baterijų ir elektronikos atliekų sektoriaus aplinkybės – itin komplikuotos.

 

Neoliberalizmo krizė: nuo žemės ūkio iki elektronikos sektoriaus

Vertinant aplinkosauginę naudą, investicijomis kaimyninėje šalyje galėtume džiaugtis: paskui tvaraus mobilumo pažangą seka ir tvaraus atliekų tvarkymo projektai. Kita vertus, kadangi panaši EV baterijų perdirbimo gamykla jau suplanuota ir Vokietijoje, nepalieka nuojauta, kad į šį traukinį nebespėjome. Bet ar turėtume dėl to krimstis? Banguojančioje rinkoje investicijos į po kelerių metų duosiančią rezultatus veiklą kelia didžiulę riziką. Ypač tais atvejais, jeigu tai susiję su atliekų perdirbimu ar kita veikla, kuri pagal ES politiką dar ir skatinama – vadinasi, yra priklausoma nuo politikos – verslui teks reaguoti į rinkos iškraipymų (o jų visada atsiranda dėl įvairaus politinio reguliavimo) sukeltas pasekmes.

Pakanka prisiminti ūkininkų protesto akcijas, neseniai vienas po kito sudrebinusias didžiuosius Europos miestus. Protestų mastas buvo vertinamas kaip bene reikšmingiausias ES istorijoje, šokiravęs politikus. Visuomenės reakcija į šiuos įvykius buvo paviršutiniška ir nevienareikšmė, žurnalistai mėgavosi aštresniais siužetais ir vizualiniais akcijos efektais, gi išsamesnė ūkininkų sambrūzdžio analizė liko už naujienų programų formato. Tik labai iš tolo pasigirdo silpnų balsų apie sisteminę neoliberalaus žemės ūkio modelio krizę. Pagal šį modelį manoma, kad žemės ūkio industrializavimas ir komercializavimas padės saugiai apsirūpinti maistu bei sėkmingai sudalyvaus bendroje ekonomikos plėtroje. Deja, laisvosios rinkos dėsniai ir technologijos sukėlė kitų problemų, pirmiausia – aplinkosaugos, klimato kaitos, tvarumo iššūkių.

Bet ar ne panašia kryptimi pasisuko ir besiplėtojančio elektronikos sektoriaus reikalai? Pažangi visuomenė – pradedant politinio valdymo, ekonomikos vadybos ir baigiant gamybos technologijomis ir sveikatos apsaugos ir socialinėmis priemonėmis nebeįsivaizduojama be skaitmenizacijos ir išmaniųjų informacinių ir kitokių technologinių sprendimų. Tik bėda – iš paskos seka augantis elektronikos ir baterijų ar akumuliatorių atliekų srautas. Pakartotinas pavojaus signalas – šį pavasarį Jungtinių Tautų (JT) paviešintas monitoringas, skelbiantis, kad pasaulis kovą su elektronikos atliekomis… pralaimi. Remiantis naujais duomenimis, visas elektronikos atliekų srautas (sparčiausiai didėjančių atliekų sektorius!) pasiekė rekordines aukštumas ir auga penkis kartus greičiau nei perdirbimo rodikliai.

 

Elektronikos atliekų surenkama nepakankamai

2022 m. pasaulyje susidarė 62 milijonai tonų elektronikos atliekų ir tik mažiau nei ketvirtadalis susidariusių elektronikos atliekų (22,3 proc.) buvo surinktos ir perdirbtos. Iš JT ataskaitos matyti, kad 2022 m. pasaulyje elektroninių atliekų kiekis išaugo 82 %, palyginti su 2010 m., o 2030 m. padidės dar 32 % ir pasieks 82 milijonus tonų. Europoje iššūkių irgi netrūksta. Pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, Lietuvoje 2022 m. surinkta vos 49 % elektronikos atliekų (vertinant 2019–2021 m. gaminių srautus rinkoje). Tuo tarpu vadovaujantis dar 2012 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos nuostatomis, nuo 2019 m. minimalus kasmet pasiekiamas elektronikos atliekų surinkimo lygis turėtų būti 65 %. Atitinkamai jos turėtų būti ir sutvarkytos. Tiesa, tikslą perdirbti 45 proc. surinktų nešiojamųjų baterijų mūsų šalis iki šiol pasiekdavo, tačiau dar toli iki ateities užduočių – 2027 m. surinkti ir perdirbti 63 %, o 2030 m. – 73 %.

Tokiame kontekste, regis, tik turėtume ploti rankomis investicijoms elektronikos ir baterijų / akumuliatorių atliekų perdirbimo srityje. Jeigu ne keletas „bet“. Visas elektronikos sektorius, įskaitant ir jo atliekas, šiandien yra draskomas panašių prieštaravimų, kaip ir žemės ūkis. Iš vienos pusės – pageidaujama, kad elektronikos sektorius veiktų pagal liberalios ekonomikos dėsnius ir visus jam skirtus uždavinius išspręstų iš to, ką gauna iš savo veiklos. Kita vertus, šis sektorius įtrauktas tarnauti pažangai, vystant technologijas ir aptarnaujant sveikatos, švietimo, socialinių paslaugų, politinio valdymo sritis, o pastaruoju metu – dar ir gynybos sektorių.

Negana to, ant elektronikos gamintojų vis labiau verčiama ir aplinkosaugos našta, įvairiomis politinėmis priemonėmis kraunant prievolę surinkti ir sutvarkyti elektronikos atliekas, rūpintis elektronikos ilgaamžiškumu, užtikrinti vartotojų teisę į prietaisų taisymą. Šią kryptį keletą pastarųjų metų iš eilės palaiko ES politika, įvairios reguliacinės priemonės, rekomendacijos ir įpareigojimai gamintojams.

 

Reguliuojančių priemonių banga ES

Pernai įsigaliojo naujasis Europos Parlamento (EP) ir Tarybos reglamentas dėl baterijų ir jų atliekų, po to pasirodė Europos Komisijos (EK) rekomendacija dėl naudotų mobiliųjų telefonų, kompiuterių bei jų atliekų grąžinimo lygio gerinimo, šalies Aplinkos ministerija pateikė Vyriausybei įstatymų pakeitimų projektus, siūlydama nustatyti baudas gamintojams ir importuotojams už nustatytų elektronikos atliekų tvarkymo užduočių neįvykdymą. Šių metų balandį EP nariai priėmė direktyvą dėl vartotojų teisės į remontą. Direktyvoje gamintojai įpareigojami taisyti gaminius (nepaisant sugriuvusios arba nesukurtos taisymo infrastruktūros), suteikti pakaitinę įrangą taisymo metu, tiekti atsargines dalis ir įrankius už priimtiną kainą, iš jų atimama galimybė taikyti sutarties sąlygas ir technologijas, kurios trukdytų pataisyti prekes – net jei tai pažeistų jų teisę į intelektinio produkto apsaugą ar tiesiog vartotojų ir technologijų saugą…

Ar tai neprimena pastaruoju metu vis daugėjančių apribojimų žemdirbiams? Ir ar tai nerodo, kad laisvoji rinka artėja prie krizės, pirmiausia – dėl didėjančio politinio reguliavimo? Ar pažangos partneriais buvę gamintojai jau dabar vertinami kaip didžiausi gamtos ir planetos priešai, turintys vienašališkai atpirkti „nuodėmingą“ visuomenės norą (ir vis labiau prievolę) įsitraukti į skaitmenizuotas gyvenimo struktūras – pradedant elektroniniais receptais, bankų paslaugomis, skaitmeninėmis vaikų pažymių knygelėmis ir baigiant internetu mokamais mokesčiais ar saulės jėgainėmis? Ar gamintojai bus tas atpirkimo ožys?

Visiems neva vien tik geras perspektyvas žadanti valstybinio lygmens finansinė parama elektronikos ir baterijų / akumuliatorių atliekų sektoriui irgi iškraipo rinką. Tad rezultatai gali būti sunkiai prognozuojami. Pavyzdžiui, dar pernai kalbėjome apie metalų, reikalingų elektronikos technologijoms, kainų augimą, o jau šiemet stebimas jų nuosmukis.

 

Perdirbama daugiau nei reikia rinkai?

Baterijoms ir elektronikai reikalingų medžiagų kainoms įtakos turi ne tik elektromobilių pramonės augimo tempo praradimai, bet ir staiga susidaręs vadinamosios juodosios masės, arba smulkintų baterijų, perteklius. Atliekų surenkama daugiau nei reikia rinkai? Stebimas didžiulis baterijų perdirbimo bendrovių kūrimosi bumas, sumodeliavus didelį perdirbimo poreikį ir pelnus. Deja, ekonomikos aplinkybės ir tikslai nebūtinai idealiai sutampa su aplinkosaugos ir tvarumo siekiais.

Dar vakar šaukėme apie nepasirengimą baterijų atliekų perdirbimo procesui, o jau šiandien tokie perdirbėjai stoja dėl žaliavos stygiaus. Tiesa, reguliacinėse priemonėse numatyta gamintojus priversti naudoti vis daugiau perdirbtos žaliavos. Tik kokia bus jos kaina, nesant efektyvių technologijų? Elektronikos gamintojai spaudžiami investuoti ir į naujas gamybos ir atliekų surinkimo ir perdirbimo technologijas, taisymo infrastruktūrą, tuo tarpu valdžios institucijos laikosi seno įprasto kurso – tyli apie nelegalią elektronikos perdirbimo rinką, nekalba ir apie savo atsakomybę, naudojantis viso elektronikos sektoriaus teikiamomis gėrybėmis visuomenei.

Elektronikos sektorius, spaudžiamas taisyti sugedusią įrangą ar mokėti vartotojams vien už tai, kad elektronikos atliekas išmes joms skirtose vietose, gali būti įspraustas į kampą. O galbūt gamintojai vieną dieną imsis netgi drastiškesnių protesto priemonių nei traktorių šviesų ir signalų fiestos didmiesčiuose? Vis sunkiau atsakyti į klausimą: kieno gi rankose šiandien yra vėzdas? Ir kas juo labiau mosuoja – tikrai ar tariamai kovojantieji už tvarumą ar savo verslui pasitelkusieji laisvos rinkos dėsnius bei šiuolaikinių technologijų diktuojamus vartotojų poreikius?

Kai kam, žinoma, labai norėtųsi, kad elektronikos atliekos būtų tokios pat elementarios ir lengvai tvarkomos kaip plastiko pakuotės. Deja, toks noras, o tiksliau – iliuzija, šiandien labai toli nuo išties sudėtingos elektronikos sektoriaus realybės.