Komentaras 

2025 kovo 04 d. 

 

Linas Ivanauskas 

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas 

Gyvename laikotarpiu, kai bemaž visą dėmesį prikausto įvykiai, lemiantys geopolitinį klimatą. Svarstymai apie Žemės klimato kaitą ar aplinkosaugą traukiasi į paraštes. Regis, kokia prasmė kalbėti apie ekosistemų tvarumą ar aplinkosaugą, kai valstybės milžinės ir vėl dalijasi pasaulį, o, be įprastų vartojimo atliekų, planetą nuodija sprogimai ir gaisrai karo mūšių laukuose. Kyla pagunda manyti, kad europietiškas vertybių pamatas tapo nebe toks svarbus. O juk metus Europoje pradėjome viltingai, prisiimdami įsipareigojimus už atliekas, susidarančias siekiant gerovės.  

 

Viena naujovių – nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigalioję nauji reikalavimai pavojingųjų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų tarptautiniam vežimui. Pagal naujus reikalavimus EEĮ atliekų vežimas iš trečiųjų šalių, kurios nėra EBPO narės, į ES bus vykdomas taikant išankstinio pranešimo ir leidimo procedūrą tiek pavojingosioms, tiek nepavojingosioms atliekoms. Tuo tarpu EEĮ atliekų vežimas iš ES į trečiąsias šalis, kurios nėra EBPO narės, bus visiškai draudžiamas. Tam dar 2024 m. ES buvo priimti du deleguotieji reglamentai, įgyvendinami Bazelio konvencijos nuostatas. 

Toks reguliavimas padeda užkirsti kelią neteisėtam pavojingų atliekų eksportui į šalis, kuriose nėra infrastruktūros joms saugiai apdoroti. Be to, tarsi daroma prielaida, kad ES turime ir infrastruktūrą, kurios veiksmingumą užtikrina ir teisinė sistema, ir gyventojų įpročiai. Kitaip sakant: ES ne tik gyvename gerai, gerovei pasitelkiant vis daugiau elektronikos prietaisų, bet ir gebame tvariai tvarkyti elektronikos atliekas. Bet ar tikrai visoje ES ir Lietuvoje yra taip, kaip numatyta optimistinėse ES vizijose?  

Norime, bet negalime 

 

ES vizijos iš tiesų nėra fantazijos. Tai – dokumentais įteisinti planai su juose numatytais įpareigojimus ES valstybėms narėms. Šiuos planus bei reikalavimus numato Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2012/19/ES dėl elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų. Pagal šią direktyvą jau nuo 2019 m. valstybės narės privalo surinkti ne mažiau kaip 65 % vidutinio elektros ir elektroninės įrangos, pateiktos į rinką per trejus ankstesnius metus. Deja, daugelyje ES šalių net tai lieka neįgyvendinama. EK rašo rekomendacijas, kad gamintojai skirtų daugiau lėšų elektronikos atliekų surinkimui, kad šioje srityje iniciatyvą rodytų ES šalių vyriausybės, deja, tai didelio poveikio elektronikos atliekų rinkai nedaro.  

Pagal bazinį Jungtinių Tautų scenarijų elektronikos atliekų kiekis iki 2050 m. turėtų padidėti daugiau nei dvigubai ir pasiekti maždaug 111 mln. tonų per metus. Ekspertų skaičiavimu, 2025 m. pasaulinis elektronikos atliekų kiekis turėtų viršyti 60 mln. tonų. Vis dėlto tik apie 20 % visų elektronikos atliekų pasaulyje yra oficialiai surenkama ir perdirbama.  ES šis rodiklis geresnis, tačiau nepakankamas: įvairiose šalyse tik apie 35–55 % ES susidarančių elektronikos atliekų yra oficialiai surenkama ir perdirbama. Likusi dalis, deja, vis dar prarandama arba netinkamai tvarkoma. Lietuvoje, Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) duomenimis, surenkamų ir perdirbamų elektronikos atliekų kiekiai 2020–2023 m. netgi mažėjo: 2020 – 39,31 proc. vertinamo gaminių srauto,  2021 – 38,83 proc.,  2022 – 32,13 proc., 2023 – 35,62 proc. Tai naujausi AAA pateikiami duomenys. 

 

Elektronikos atliekos – bevertės šiukšlės?  

Ne sykį yra apkalbėta ir padėtis, kad dalis šalyje susidarančių elektronikos atliekų yra surenkama ir ardoma nelegaliai, neatsakingai ir nesaugiai šalinant po ardymo likusias atliekas. Šiemet tai patvirtinta net ir atliekų tvarkytojų viešai skelbta filmuota medžiaga, kurioje matyti, kaip įsilaužiama į elektronikos atliekų surinkimo punktų patalpas, inicijuotos ir policijos pareigūnų tiriamos bylos. Paradoksalu, bet šiose bylose vienintelis įvardijamas nuostolis yra įsilaužimas ir sugadintas elektronikos tvarkytojų turtas. Elektronikos atliekos vertinamos kaip neturinčios vertės šiukšlės. Neva niekas nepatiria jokio materialinio nuostolio, jei pavagiamos šiukšlės. Mūsų organizacija, Elektronikos platintojų asociacija (EPA), taip pat turi patirties, kai pranešus apie įsilaužimą, sugadinant elektronikos atliekų konteinerį, policiją tyrimo netgi nepradeda, priežastis – nuostolis dėl šio nusikaltimo mažareikšmis, dėl tokių niekas policijos negaišina. Kad panašūs nelegalios veiklos atvejai gali būti sistemiški ir jų pasekmės gali būti jaučiamos ekosistemoje, kad jos pavojingos aplinkosaugos ir sveikatos požiūriu ar kad turi poveikį ekonomikai, nėra įvertinama. 

 

Teoriškai buvo bandoma prognozuoti, kad elektronikos atliekų kiekį ES galėtų sumažinti teisės į remontą įgyvendinimas, ilgesnį laiką teikiant atsargines dalis, suteikiant geresnes taisymo sąlygas tiek garantiniu, tiek pogarantiniu laikotarpiu. Tačiau, kaip parodė Lietuvos praktika, vis dar per mažai žmonių renkasi taisyti. Tai dažniausiai tik garantinio laikotarpio variantai arba tvarumo entuziastų pasirinkimas, arba tai prietaisų gedimai, atitinkantys sąlygas, kada remonto  išlaidų dalį kompensuoja draudimo bendrovės. Net ir iš remonto meistrų galima išgirsti, kad už taisymą tektų sumokėti beveik tiek pat, kiek kainuotų naujas daiktas, be to, neturint jokių garantijų, kiek ilgai tvers kita, meistrų neliesta prietaiso detalė. Ankstesnės kadencijos Seimas net keletą sykių bandė svarstyti mokestines lengvatas taisantiems prietaisus, bet, deja, projektas taip ir netapo įstatymu. Kyla klausimas: kodėl tvarumo teorijos taip atsilieka nuo praktikos? 

Kas, kaip ir kiek turėtų skatinti 

Lietuvoje, daugelio rinkos dalyvių tvirtinimu, yra sukurta puiki legali elektronikos atliekų surinkimo infrastruktūra, bet pasiekti ES atliekų surinkimo užduotims ji nėra pakankama. Atsižvelgdami į EK rekomendacijas, pernai liepą išbandėme ir motyvuojančias priemones (skirtingai nei šalies valdžia, nors ir ji buvo raginama prisidėti skatinamosiomis priemonėmis). Akcijos metu surinkta 5500 telefonų ir išdalinta lygiai tiek pat kuponų, kuriuos galima iškeisti į kino seansus kino teatruose visoje Lietuvoje. Bet ar tai atsiliepė smulkiosios IT įrangos surinkimo 2024 m. rodikliams? Deja, šios kategorijos įrangos pernai surinkome netgi mažiau nei 2023 m. Nenuostabu, kad įvairūs ekspertai sutartinai tvirtina: visame elektronikos atliekų sektoriuje turi įvykti drastiški pokyčiai.  

Bet ar galime kokių nors esminių pokyčių tikėtis greitai, kai pasaulio galingieji svarbiausius sprendimus sieja ne su atliekų perdirbimu ir tvarumu, o su naujų iškastinių išteklių telkinių įsisavinimu? Užtenka prisiminti JAV Prezidento inauguracinę kalbą, kurioje kasybos masto didinimas buvo pateikiamas kaip gerovės rodiklis. Kitas nelinksmas liudijimas: skandalingo susitikimo Ovaliniame kabinete pagrindinis objektas buvo būtent iškastiniai ištekliai. ES vertybių skalėje jie, kaip žinome, jau kuris laikas vertinami vienareikšmiškai: mažinkime, nes tokie ištekliai neatsinaujina, o vietoje to naudingai perdirbkime atliekas. Ir vėlgi: ar tikrai pakankamai darome, kad graži teorija virstų praktika? Ir ar vis dar norime išlikti europietiškų vertybių sistemoje? Ką apie tai mano mūsų politikai, aplinkosaugos eskpertai? Ar dabartinė Aplinkos ministerija, kaip ir buvusioji politinės kadencijos pabaigoje, vėl kreipsis į mūsų asociaciją, prašydama rinkos tyrimų medžiagos, užuot pati atlikusi reikšmingus tyrimus? Ar bent pabandys paskatinti technologinį elektronikos atliekų perdirbimo proveržį bei sutelkti visas šio sektoriaus grandis, įskaitant perdirbėjus ar net, pavyzdžiui, plastikus, turinčius antipirenų, legaliai deginančias įmones? Nesinori laidoti vilties, kad europietiškos tvarumo idėjos neliks vien graudi utopija.