Pandemija išryškino elektronikos atliekų surinkimo problemas bei sukėlė naujų, rinką keičia naujos technologijos, tačiau žiediškesnės ekonomikos siekiai išlieka. Apie Europos Komisijos poziciją šiomis aplinkybėmis specialiame interviu į Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) klausimus atsakė Europos Komisijos nario Virginijaus Sinkevičiaus komandos vadovas Marius Vaščega.

Pandemija tik dar labiau išryškino elektronikos atliekų sektoriaus problemas mūsų šalyje, kur elektronikos vartojimo lygis, kaip rodo tyrimai, kelis kartus atsilieka nuo kai kurių ES šalių. Kaip rodo tyrimai, dėl dabartinės krizės finansiškai nesaugūs gyventojai linkę savo namų ūkiuose kaupti senus, nenaudojamus elektronikos prietaisus ir kur kas dažniau perleidžia juos į antras rankas nei kitose šalyse. Kaip manote, ar tokiomis aplinkybėmis Lietuva yra pasiruošusi vykdyti ES nustatytas elektronikos atliekų tvarkymo užduotis?

Yra požymių, kad dėl pandemijos padidėjo bendras ES rinkai tiekiamos elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) kiekis. Tačiau tuo pat metu dėl karantino apribojimų piliečiai į surinkimo punktus atveža mažiau EEĮ atliekų.

Bet kuriuo atveju, net jei ir neatsižvelgtume į pandemijos poveikį, EEĮ atliekų surinkimo rodikliai ES valstybėse narėse labai skiriasi dėl vartojimo įpročių ir atliekų surinkimo sistemų efektyvumo. 2018 metais Lietuvos pateikti dviejų parametrų (rinkai patiekto EEĮ ir surinkto EEĮ atliekų kiekio kilogramais vienam gyventojui) duomenys buvo vieni žemiausių ES.

Tai nebūtinai reikštų problemą, jei taip būtų dėl tvaraus vartojimo įpročių Lietuvoje, tai yra, pavyzdžiui, jei piliečiai būtų įpratę įsigyti ilgaamžiškesnius prietaisus, juos prižiūrėtų, taip prailginant jų naudingo tarnavimo laiką, ir paskui perleistų jais kitiems vartotojams. Tačiau mažas surinkimo ir perdirbimo lygis gali reikšti ir sistemines problemas.

Jei EEĮ atliekų priėmimo punktai buvo ar tebėra uždaryti, o judumo galimybės dėl, pavyzdžiui, karantino ribojimų yra mažesnės, natūraliai į specialias surinkimo ir perdirbimo vietas atvežama mažiau prietaisų. Tačiau pandemijai pasibaigus nebeliks pateisinamų priežasčių ir ES EEĮ atliekų rinkimo ir perdirbimo tikslai vis vien turės būti pasiekti.

Elektronikos atliekų tvarkytojai atkreipia dėmesį į besikeičiančią ES politiką elektronikos ir jos atliekų sektoriuje. Nuo kovo 1 d. Europos Sąjungoje (ES) įsigaliojo taisyklės, įpareigojančios gamintojus parduoti tvaresnius šaldytuvus, šaldiklius, indaploves, skalbimo mašinas, televizorius. Jie turėtų būti naudojami ilgiau, būti lengviau pataisomi, o galiausiai – lengviau perdirbami. Jei tai iš tiesų paskatintų taisyti, o ne pirkti, tai tam tikru pereinamuoju laikotarpiu gali iškilti disproporcija: prietaisai perkami, bet jų neišmetama tiek, kiek buvo numatyta pagal ES apskaičiavimus, planą ir gamintojams tenkančias užduotis. Ar nemanote, kad minėtų užduočių planai turėtų būti koreguojami?

Jūsų minimi pokyčiai turės teigiamą poveikį ir padės pereiti prie žiediškesnės ekonomikos. Kokybiškesnių, efektyvesnių, ilgalaikių elektros ir elektroninių įtaisų tiekimas rinkai sumažins jų gamybos poveikį aplinkai ir išteklių naudojimą.

Apskritai, patvaresni produktai, kuriuos galima naudoti ilgiau, gauti prieinamesnes taisymo paslaugas, duotų ir aplinkosauginės, ir ekonominės, ir socialinės naudos. Tokius pokyčius remia Europos Komisija, juos skatina pernai metais pristatytu žiedinės ekonomikos veiksmų planu ir toliau seksiančiomis iniciatyvomis.

Visgi ir toliau reikia dėti pastangas ir imtis būtinų priemonių ES atliekų teisės aktuose nustatytiems privalomiesiems tikslams pasiekti. Kalbant konkrečiai apie EEĮ atliekų surinkimą ir perdirbimą, pažymėtina, kad 2022 m. birželio mėn. valstybės narės turės pateikti 2020 m. tikslų įgyvendinimo rezultatų ataskaitas.

Iki to laiko Komisija peržiūrės visą su atitiktimi šiems tikslams susijusią padėtį, atsižvelgdama į per tą laiką galėjusius įvykti pokyčius.

Prekybininkų tvirtinimu, vis daugiau žmonių perka ne vienkartines, o įkraunamas baterijas. Tai galėtų būti priežastis, kodėl sunku vykdyti ES nustatytas baterijų atliekų surinkimo užduotis. Kokia Jūsų nuomonė?

Tyrime, kuriuo grindžiamas 2006 m. Baterijų direktyvos vertinimas, nustatytos galimos priežastys, dėl kurių kai kuriais atvejais nepavyko pasiekti baterijų atliekų surinkimo tikslų. Atsižvelgta į šių baterijų (įskaitant įkraunamas baterijas) naujų modelių naudojimo trukmės ilgėjimo tendenciją. Padaryta išvada, kad laipsniškas įkraunamųjų baterijų įvedimas į rinką neturėtų daryti didelės įtakos apskaičiuotajam surinkimo lygiui.

Lietuva tinkamai laikosi ES privalomų nešiojamųjų baterijų atliekų surinkimo tikslų. Šie skaičiai ypatingo susirūpinimo nekelia.

Visgi Komisija remdamasi gruodžio mėnesį pristatytu naujo reglamento dėl baterijų ir baterijų atliekų pasiūlymu šių metų kovo mėn. pasiūlė ES aplinkos ministrų tarybai išnagrinėti naujas naujų tikslų nustatymo metodikas ir vėliau jas įtraukti į naująjį reglamentą. Taigi dabar pats metas spręsti visus susirūpinimą keliančius klausimus, susijusius su atliekų rinkimo duomenų patikimumu ir tikslumu.

Saulės jėgainių bumas Lietuvoje beveik visų be išimties vertinamas kaip pažanga, tačiau kitos šalys jau kuris laikas kalba apie saulės baterijų atliekų perdirbimo problemas. Neretai jų pardavėjų, atėjus atliekų tvarkymo laikui, nebeįmanoma surasti – įmonės uždarytos ar bankrutavusios ir pan. Saulės modulių atliekos, kurios neretai įvardijamos kaip iš esmės neperdirbamos, gali tapti nemenku ateities iššūkiu. Ar numatyta, kas bus atsakingas už jų atliekų tvarkymą ir kas už tai mokės?

Laikantis EEĮ atliekų direktyvos turi būti užtikrinta, kad po 2005 m. rugpjūčio 13 d. rinkai pateiktų EEĮ atliekų surinkimo iš naudotojų, išskyrus privačius namų ūkius, apdorojimo, naudojimo ir aplinką tausojančio šalinimo finansavimo išlaidas padengtų gamintojai. Tokių produktų kaip fotovoltinės plokštės, kurioms EEĮ atliekų direktyva pradėta taikyti 2012 m. rugpjūčio 13 d., atveju tai reikštų, kad fotovoltinių plokščių, patiektų rinkai po 2005 m. rugpjūčio 13 d., surinkimo ir apdorojimo jų gyvavimo ciklo pabaigoje išlaidas padengia visi gamintojai, esantys rinkoje tuo metu, kai atitinkamos išlaidos patiriamos.

Be to, pagal naująją EEĮ atliekų direktyvą gamintojai ir naudotojai, išskyrus privačius namų ūkius, – šiuo atveju tai būtų, pvz., saulės elektrinių operatoriai – gali sudaryti susitarimus, kuriuose numatomi kiti finansavimo metodai. Tai patvirtina, kad nacionaliniu lygmeniu gali būti nustatyta speciali tvarka, kurioje numatomi finansavimo metodai siekiant užtikrinti, kad fotovoltinių plokščių atliekos būtų surenkamos ir tinkamai tvarkomos.