Šiuolaikiniai kavos aparatai tapo daugelio namų rutina. Vienu mygtuko paspaudimu šį gėrimą paruošianti kavinė gali patiekti tūkstantį ir daugiau kavos puodelių per valandą. Tačiau XVIII amžiaus pradžioje Europoje išpopuliarėjęs ir rytinį alaus vartojimą pakeitęs gėrimas iki šių dienų išgyveno daugiau kaip 200 metų technologinio progreso istoriją. Dviejų pastarųjų amžių kavos paruošimo iššūkius šiandien pakeitė visai kitokio pobūdžio problematika.  

Iš arabų pasaulio į Europą ir Ameriką atkeliavusios kavos reikšmę pabrėžiantys istorikai pusiau juokais tvirtina: tai – gėrimas, reikšmingai paveikęs Švietimo ir pramoninės revoliucijos amžius. Iki tol populiariausiu gėrimu buvo alus. Jis buvo vartojamas ir per pusryčius, o dažnai geriamas ir dėl to, kad nebuvo galima pasikliauti vandens švarumu. Alų iškeitus į kavą, apsvaigusius žmones pakeitė budrūs, žvalūs, linkę mąstyti. Kaip tik tokie galėjo tapti Prancūzijos ar Amerikos revoliucionieriais, didžiaisiais išradėjais. Be to, kava įkvėpė ne vieną garsų menininką: netgi itin rimtu kompozitoriumi laikomas J. S. Bachas sukūrė kavai skirtą operą „The Coffee Cantata“.

XVIII a. kavinė Europos didmiestyje kartais vadinama interneto pirmtaku: joje susirinkę vyrai aptardavo svarbius įvykius, dalindavosi idėjomis, sudarydavo prekybos sandorius. Nenuostabu, kad augantį kavos populiarumą lydėjo pastangos sukurti technologiją, kuri padėtų kuo greičiau iš kavos išgauti visa tai, kas joje geriausia: skonį, kvapą, žvalinantį poveikį.

Kavos ruošimo priemonių, o ypač – kavos aparato – istorija šiandien ne vienam galėtų pasirodyti netikėta ar netgi juokinga. Pavyzdžiui, 1691 m. Prancūzijoje buvo pristatyti nešiojami kavos virimo rinkiniai: skrudintuvas, malūnėlis, aliejinė lempa, jai skirtas aliejus, puodeliai, lėkštutės, šaukštai, cukrus ir kava. Tai suteikė galimybę gerti kavą bet kur.

Kavos technologijų istorija: 10 faktų, kurių galbūt nežinojote

1. Perkolatorius pionierius. Pirmojo kavos aparato – perkolatoriaus – patentas siejamas su 1 865 m. šio aparato kūrėjui amerikiečiui Jamesui Nasonui sutiektu patentu. Perkolatoriais vadinami panašiu principu veikiantys termoso tipo nerūdijančio plieno profesionalūs kavos virimo prietaisai naudojami iki šių dienų.
2. Espreso. Espreso aparato išradimas priklauso jį 1884 m. užpatentavusiam italui Angelo Moriondo. Tiesa, ši suspausto garo pagrindu veikianti mašina neišpopuliarėjo. 1901 m. šį dizainą patobulino Milano mechanikas Luigi Bezzera, o jo patentus 1906 m. nusipirko Desiderio Pavoni, įkūręs visame pasaulyje garsų „La Pavoni“ prekės ženklą ir pradėjęs gaminti espreso aparatus komerciniais tikslais.
3. Kojinės ir filtrai. Kavai filtruoti pirmiausia buvo pradėti naudoti tekstiliniai maišeliai, o dažnai – tiesiog kojinės. Popierinio kavos filtro išradimas priskiriamas 1908 m. jį užpatentavusiai vokietei Melittai Bentz. Ji įvertino, kad to meto espreso aparatai neekonomiški – juose lieka kavos, dėl per aukštos temperatūros kava tampa kartoka, o filtravimui skirtus audinio maišelius valyti yra sunku. Mintis apie popierinį filtrą jai kilo panaudojus sūnaus pratybų sąsiuvinio sugeriamąjį popierių.
4. Masinė gamyba. 1927 m. Vokietijoje pradėta masinė espreso aparatų gamyba. Tai buvo kompanijos WMF kavos aparatai.
5. Prancūziškas kavos presas. Jį 1929 m. išrado Milano dizaineris Attilio Calimani. Nedaug tepakitusi ši „užpiltinės“ kavos technologija visame pasaulyje naudojama iki šiol. Lietuvoje šis prietaisas vadinamas tiesiog „nuspaudžiamu“ kavinuku.
6. Moka kavinukas. Jį pirmą kartą (1933 m.) užpatentavo Alfonso Bialetti. Šie Europoje ir Pietų Amerikoje iki šiol populiarūs kavos aparatai kartais pavadinami espreso kavinukais. Moka puodelis artimas espreso technologijai, nes jame naudojami suslėgti vandens garai, tačiau ne 8 ar 9 baro, kaip espreso atveju, o tik 1,5 baro. Be to, moka kavinuke vanduo pasiekia 100 °C temperatūrą, o ne 92–96 °C, kaip yra espreso aparate.
7. Svirtinis aparatas. Žmogus, kuriam pavyko palyginti nedideliu prietaisu pranokti dviejų barų slėgio barjerą, buvo Milano kavinės savininkas Giovanni Achille Gaggia. 1938 m. jis užpatentavo svirtimi valdomą aparatą, leidusi padidinti vandens slėgį iki 8–10 barų.
8. Elektrinis kavos aparatas. Šių prietaisų erą pradėjo Gotlobo Widmanno 1954 m. Vokietijoje išrastas pirmasis elektrinis kavos virimo aparatas.
9. Slėgiui padidinti – siurblys ir variklis. 1961 m. pasirodė pirmasis espreso aparatas, kuris slėgiui pasiekti vietoj fizinės jėgos naudojo varikliu varomą siurblį. Neilgai trukus – 1972 m. – pasirodė elektrinis lašinimo būdu veikiantis kavos virimo aparatas.
10. Automatiniai ir pusiau automatiniai kavos aparatai. Pirmojo 1985 m. išleisto, namų ūkiams skirto automatinio kavos aparato garbė priskiriama italų kompanijai „Saeco“. Automatinių kavos aparatų privalumas – itin paprastas valdymas: norimo skonio kavą galima pasiruošti vos vieno mygtuko paspaudimu. Daugelyje šiuolaikinių automatinių kavos aparatų yra ir pieno pašildymo, suplakimo funkcija. Naudojantis pusiau automatiniu profesionaliu kavos aparatu prireiks kavamalės.

„Greitis ir patogumas, ruošiant kavą bei paprasta kavos aparato priežiūra – didelis laimėjimas kiekvienam kavos vartotojui. Kaip žinome, kavos gėrimas šiandien yra tapęs ne vien žvalumą palaikančia priemone, bet ir kultūros dalimi. Vis dėlto mūsų dienomis kavos gėrimas nebėra vien tik mitybos, bet ir masinio naujos kartos daiktų vartojimo klausimas. Kavos aparatas šiandien yra tapęs vienu iš būtinų elektronikos prietaisų namų ūkiuose ir ofisuose. Jau keletą dešimtmečių kavos aparato istorija yra persipynusi su elektronikos istorija, kurią lydi auganti elektronikos atliekų problema visame pasaulyje“, – sako Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas Linas Ivanauskas.
Jis atkreipia dėmesį, kad nemažai žmonių sugedusių ir nebenaudojamų kavos aparatų neidentifikuoja kaip elektronikos prietaisų, o jų atliekos atsiduria po rūšiavimo likusių atliekų konteineriuose bei keliauja į sąvartynus. Ten patekusiose elektronikos atliekose vyksta cheminės reakcijos – išsiskiria toksiški elementai, užteršiantys dirvožemį, gruntinius vandenis, orą.
EPA vadovas taip pat primena, kad Lietuvoje veikia elektronikos atliekų surinkimo tinklas, šioms atliekoms skirtus specialius konteinerius galima rasti prekybos centruose ar šalia jų, bibliotekose bei stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelėse.