Komentaras

2025 m. lapkričio 27 d.

Linas Ivanauskas

Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas

Rugsėjo mėnesį Lietuvos Respublikos Seimas priėmė net keletą įstatymų pakeitimų, kurie, kaip turbūt tikimasi, vienaip ar kitaip galėtų pakeisti elektronikos atliekų sektorių. Pakeitimų, kaip buvo nutarta po ne vienerių metų svarstymų, sulaukė Atliekų tvarkymo įstatymas, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, Aplinkos apsaugos įstatymas, Administracinių nusižengimų kodeksas. Bet ar tai lems pokyčius rinkoje, kurių – negalime nepripažinti – iš tiesų reikia? Ar kai kurie pakeitimai tėra tik sąžinei nuraminti, kad šiek tiek pajudėjome iš vietos, nes reikėjo „kažką daryti“?

Daugiau elektronikos, daugiau atliekų

Kalbėti apie aplinkosaugą šiandien gana sudėtinga. Viena vertus, tokių kalbų daugelis jau esame sotūs, tapome joms atsparūs. Kita vertus, geopolitinės įtampos ar politinis teatras dabar atrodo svarbesni. Antrame plane lieka ir karo veiksmų kuriamas ekologinis pėdsakas ar iškastinių išteklių poreikis išmanioms gynybos technologijoms. Vis dėlto, nepaisant visų iššūkių, europiečiai vis dar nori ir gali gyventi patogiau nei vakar, elektronikos įrangos rinka auga – prietaisų įvairovė didėja, jų parduodama ir, deja, išmetama vis daugiau.

Minėtos aplinkybės lemia ir vis didesnę ES nustatytą elektronikos atliekų surinkimo normą. Ji, vertinant gaminių srautus, šiuo metu yra net 65 %. Deja, Lietuvoje ši privalomai surenkama elektronikos atliekų dalis auga ne taip greitai kaip ES (ir tokia pat nacionalinė) atliekų surinkimo užduotys. 2020–2023 m. minėtas metinis rodiklis šalyje svyravo tik apie 32–39 %.

Ar Lietuva šiuo požiūriu yra išskirtinai nesėkminga valstybė? Taip manyti būtų neteisinga, lygiai kaip nederėtų dėl to labai kaltinti piliečių ar elektronikos atliekų surinkimo infrastruktūros – ji yra puiki, tai patvirtina ne vienas ekspertas. Be to, bent kiek reikšmingiau gerėjančiais rezultatais šiame sektoriuje pasigirti negali daugelis ES narių. Natūralu, kad ES rūpestis elektronikos atliekų problema išlieka, jį bent formaliai demonstruoja ir mūsų šalies įstatymų kūrėjai.

Senos bėdos, seni ir nauji sprendimo būdai

Lietuvoje įteisintų įstatymų pakeitimų iniciatyvos ir istorija mums žinoma. Būdami didžiausia elektronikos atliekų tvarkymą organizuojanti, elektronikos įrangos gamintojus ir platintojus atstovaujanti asociacija Lietuvoje, teikėme valdžios institucijoms pasiūlymus, dalyvavome diskusijose, pasisakėme žiniasklaidoje, kėlėme esminius klausimus. Vykdėme rinkos tyrimus, atskleidžiančius elektronikos vartojimo lygį šalyje, nustatėme gyventojų įprotį kaupti nenaudojamus ar sugedusius prietaisus, aiškinomės motyvus, skatinančius atsakingai atsisveikinti su tokiomis atliekomis.

Nesitenkinome vien kalbomis ar nusistovėjusia rutina, tradicinėmis gyventojų edukacijos priemonėmis. Atsižvelgdami į EK rekomendacijas, antrus metus vykdome elektronikos atliekų surinkimo skatinimo projektus, siūlančius materialinę naudą vartotojui: bilietą į kiną, galimybę išlošti kelionę, surengėme akciją su piniginę vertę turinčiais EPAcoin’ais. Pastaruosius gyventojai gaudavo už smulkiosios elektronikos atliekas, juos galėjo panaudoti apsipirkdami sostinės širdyje įsikūrusiame prekybos centre. Tai yra nauji veiksmai, papildantys ES šalyse įprastas nemokamo tokių atliekų surinkimo praktikas, jie davė rezultatų, kuriais galėjome pasigirti.

Lygindami 2024 ir 2025 metų pirmo pusmečio rezultatus matome, kad 2024 metais EPA surinkimo konteinerių tinkle buvo surinkta 969 tonos elektros ir elektronikos įrangos atliekų, gi šiemet per tą patį laikotarpį – 1130 tonų, papildomai surinkome net 161 tona daugiau. Deja, džiaugsmą temdo tai, kad šiame srautevpadidėjo ir nepilnos komplektacijos elektronikos atliekų. Vadinasi, šis pokytis negali būti vertinamas teigiamai.

Priminsiu tokio vertinimo kriterijus ir priežastis. Pirma, nepilna komplektacija reiškia, kad prieš išmetant šias atliekas į specialiuosius konteinerius kažkas tuos prietaisus išardė, pasiimdamas vertingiausias dalis, kurios yra paklausūs produktai rinkoje. Antra, tokios ne visos sudėties įrangos negalime įtraukti į skaičius, kurie atsispindėtų oficialius elektronikos atliekų surinkimo rodiklius. Nors asociacija ir sumoka už šių elektronikos atliekų perdirbimą, tačiau sutvarkymą patvirtinančios pažymos nėra išrašomos. Tai ne tik nepadeda artėti prie jau minėtų siektinų 65 %, bet ir patvirtina realų nelegalios elektronikos rinkos egzistavimą.

Vagia: turtą ar šiukšles?

Esu ne sykį pasisakęs apie nelegalius elektronikos atliekų perdirbėjus, nors kažin ar būtų galima juos taip vadinti. Jie tokias atliekas ne tvarko, o sudarko. Sykiu sudarkoma ir darni elektronikos ir jos atliekų žiedinė ekonomika. Dalis tokių nepilnos komplektacijos prietaisų patenka į specialiuosius surinkimo konteinerius, tačiau dalis – galime tuo neabejoti – išmetama į nerūšiuotas ar pakuotėms skirtas atliekas. Džiaugiamės, kad į mūsų organizacijos surikimo sistemą patenkanti dalis nenukeliauja į mišką, tačiau kodėl tokias ne visos komplektacijos atliekos negalėtų būti įskaitomos į bendrą surinktų elektronikos atliekų kiekį, jeigu vis tiek yra sutvarkomos elektronikos įrangos gamintojų ir platintojų lėšomis?

Kodėl valstybė jaučiasi teisi, numesdama atsakomybę ant gamintojų ir platintojų, o pati nedaro nieko, kad suvaldytų nelegalią elektronikos atliekų rinką? Ar ne valstybės reikalas būtų užtikrinti visų atliekų rinkos legalumą? O juk valstybės dispozicijoje yra teisėtvarkos ir teisėsaugos struktūros, jos funkcionuoja iš mokesčių mokėtojų gero, iš šių struktūrų tikimasi realios pagalbos. Be to, efektyvaus elektronikos atliekų surinkimo ir ekonomiškai naudingo perdirbimo grandinėje legalumas yra vienas svarbiausių veiksnių.

Ir kas galėtų būti geriau nei atsakingai surinkti atliekas, kad jos paskui taptų žaliava naujiems  gaminiams, kai iškastinių metalų rinka vis labiau komplikuojasi, o šios žaliavos tokios reikalingos daugybei buities prietaisų, pramonės įrangai, netgi gynybos technologijoms? Argi ne tokio tikslo – naudingų medžiagų atgavimo ir sugrąžinimo į gamybą – visos legalios sektoriaus grandys galiausiai ir siekia, bent jau turėtų siekti?

Nepilnos komplektacijos įranga mūsų organizacijos surinkimo tinkle sudaro apie 6 procentus, ir tai yra gana reikšmingas rodiklis. Jis, žinoma, atspindi ne visą nelegalios elektronikos atliekų rinkos mastą. Ne vienerius metus kalbame ir apie elektronikos atliekų vagystes iš specialiųjų konteinerių. Ši veikla irgi yra beveik nevaldoma, ji yra ir nevienareikšmiškai vertinama. Kam gali rūpėti šiukšlių vagystės? Klausimas tenestebina, jį paaiškinanti formulė nėra sudėtinga.

Nelegali rinka tampa rutina: kas kaltas?

Teoriškai visos atliekos dažnai vis dar vadinamos šiukšlėmis, ne išimtis ir šalinami elektronikos prietaisai. Jie metami į konteinerius kaip daiktai, kurie jų šeimininkams tapo beverčiai. Jie nėra įkainoti, kaip ir jose esančios medžiagos, kurių dalis realiai yra netgi labai vertingos. Tad kai kreipiamės į policiją dėl konteinerio su išlaužta spyna, dažniausiai įvertinamas tik sugadintos spynos, rečiau – paties konteinerio pažeidimų nuostolis. Dauguma atvejų tai raktuojama kaip mažavertis nuostolis, dėl to netgi nepradedamas tyrimas. Retesniais atvejais bausmės sulaukia tik tie identifikuoti vagys, kurie smarkiai apgadina pačias surinkimo talpas – tai leidžia tiksliau suskaičiuoti padarytą žalą. O kaip nustatyti, kas buvo pavogta iš konteinerio ir kaip tai įvertinti? Taigi ir vėl: joks valstybės įstatymas ar institucija nepadeda suvaldyti ir šios nelegalios elektronikos atliekų rinkos grandies.

Kiltų klausimas, ar tarp minėtų įvairių įstatymų pakeitimų matome bent kiek realesnę naudą artimiausioje perspektyvoje. Iš esmės visi pakitimai vertintini teigiamai, tik tiek, kad jie labiau panašūs į kosmetinius nei sprendžiančius tikras įsisenėjusias problemas. Iš teigiamų pakeitimų, ko gera, labiausiai paminėtinas tas, kuriuo nustatyta, kad gamintojai ar importuotojai turi teisę keisti organizaciją tik kartą per metus. Tai reiškia, kad juos atstovaujančios organizacijos pagaliau galės aiškiai planuoti savo veiklą ir įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus.

Pakeitimai, kuriais nustatytos sankcijos gamintojams ar importuotojams, jeigu jie nesutvarko vyriausybės nustatyto elektronikos atliekų kiekio, vertintini kritiškai. Argi baudos galėtų turėti teigiamą poveikį ekologiniam pėdsakui? O gal priešingai – tik sutrikdytų infrastruktūros darbą ir aplinkoaugos požiūriu tik praloštume? Juk valstybei nėra jokia naujiena, su kokiais nelegalios rinkos iššūkiais, o ir apskritai realių atliekų trūkumu mūsų sektorius susiduria. Betgi užuot sprendus tikras problemas ir siekus ekologinio bei ekonominio elektronikos atliekų sektoriaus efekto, visa atsakomybė užverčiama ant gamintojų ir platintojų pečių. Galbūt tai daroma vien sąžinei nuraminti? Klausimas, žinoma, retorinis.