Naudotos baterijos: privalome tvarkyti atsakingai
Kiekvienais metais pasaulyje parduodama milijardai įvairių baterijų. Dauguma jų kartą panaudojamos ir išmetamos. Baterijų sudėtyje yra švino, gyvsidabrio, kadmio, kitų toksiškų elementų, kurie žalingi aplinkai ir žmogui. Teigiama, kad baterijos sudaro mažiau nei 0,25 proc. visų atliekų, bet joms tenka per 50 proc. visų sunkiųjų metalų atliekų.Baterijos ir akumuliatoriai, patekę į buitinių atliekų konteinerius kartu su kitomis šiukšlėmis, irdami skleidžia medžiagas, kurios gali pakeisti cheminę dirvožemio sudėtį, nudeginti augalų lapus, gyvūnų odą. Iš aplinkos sunkieji metalai gali patekti į maistui auginamus augalus, būti išplauti į vandens telkinius ir iš čia patekti į gyvūnų bei žmonių organizmą. Patekę į žmogaus organizmą sunkieji metalai gali pažeisti DNR ir ląsteles. Tai padidina tikimybę susirgti vėžinėmis ligomis.
Baterijos ir nešiojami akumuliatoriai turi būti nemokamai surenkami atskirai tam skirtuose specialiuose konteineriuose, statinėse, dėžutėse ar kitokiose talpyklose, jų negalima maišyti su kitomis atliekomis.
Gamintojų ir importuotojų organizacijos skatina netinkamas naudoti baterijas palikti specialiose surinkimo talpyklose, kurios pagamintos taip, kad jose surinktos išeikvotos baterijos nekeltų pavojaus aplinkai ir visuomenės sveikatai. Surinkimo talpyklas galima rasti visose parduotuvėse, mokyklose, pašto skyriuose ir kitose masinio susibūrimo vietose.
Tačiau Lietuvoje kol kas nėra vieningos baterijų atliekų surinkimo sistemos. Vienos organizacijos kviečia žmones jas atiduoti ir nuolat investuoja į švietimo akcijas bei nemokamo surinkimo vietas, kitos tiesiog superka, už panaudotas baterijas mokama po 2 litus už kilogramą.
Ekspertų teigimu, tokia situacija iškreipia rinką, nes skatina atliekų vagystes iš nemokamų surinkimo vietų ir pažeidžia teisėtus sąžiningų vartotojų lūkesčius. Tokiu būdu vieni rinkos dalyviai kitų sąskaita stengiasi įvykdyti Europos Sąjungos (ES) iškeltas užduotis – surinkti bent 30 proc. baterijų atliekų.
Dėl susidariusios situacijos šioje siauroje atliekų surinkimo srityje „Lietuvos žinių” surengtoje diskusijoje savo nuomonę pareiškė asociacijos EEPA direktorius dr. Mantas Varaška, Seimo narys, Sveikatos reikalų komiteto atstovas Juras Požėla, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorius Feliksas Petrauskas ir UAB „Žalvaris” komercijos direktorius Sigitas Ašmonas. Juos kalbino žurnalistas Gintaras Mikšiūnas.
Baterijos – pavojingos atliekos
S.Ašmonas: – Galvaninis elementas yra energijos šaltinis, kurį nusipirkę ir panaudoję vėliau turėtume jo atsikratyti. Tai tampa atlieka. Akumuliatorius toks pat galvaninis elementas, tik gali būti įkraunamas ne vieną kartą. Fotoaparatuose, telefonuose naudojami nešiojami akumuliatoriai. Trečia kategorija – mašinų ir pramoniniai akumuliatoriai.
Daugiau kalbėsime apie galvaninius elementus. Jie turi mangano ir cinko. Patys jie nepavojingi. Klausimas, kaip iš panaudotų baterijų išgauti metalų, kad iš jų būtų galima pagaminti naujus galvaninius elementus? Mangano ir cinko išgavimas iš panaudotų galvaninių elementų – brangus užsiėmimas. Kad neišmestume antrinių žaliavų į sąvartynus, jos yra surenkamos ir naudojamos perdirbti.
Mobiliųjų telefonų akumuliatoriai pagaminti iš ličio jonų. Jie traktuojami kaip pavojingi, tačiau rinkoje turi vertę ir juos galima parduoti.
– Ar gamintojai skiria lėšų panaudotiems galvaniniams elementams utilizuoti?
S.Ašmonas: – Importuotojai turi prievolę juos sutvarkyti. Praėjusiais metais buvo skirta užduotis sutvarkyti jų 25 proc., šiais metais – 30 proc., kitąmet – 35 procentus elementų. Kiekvienais metais užduotis sunkėja. Lietuvoje per metus į rinką išleidžiama 700-750 tonų galvaninių elementų, tad galime įsivaizduoti, kiek jų reikia surinkti – vien šiemet reikia surinkti daugiau nei 200 tonų.
Baterijos surenkamos nemokamai
– Kaip šiuo metu galima atsikratyti panaudotų baterijų?
M.Varaška: – Pirmiausia pradėkime nuo to, kaip panaudotas baterijas paimti iš vartotojų ūkių. Kaip ir kitoms pavojingoms atliekoms, naudotoms baterijoms taikomas specialus kodas, draudžiantis šalinti tokias atliekas su bendruoju atliekų srautu. Iš čia atsiranda pirmieji įpareigojimai vartotojams. Jie turi rasti tam tikras vietas, kuriose galima atsikratyti tokių atliekų. Pabrėžiu – šias atliekas reikia atiduoti. Įstatymų bazė remiasi aplinkos ministro įsakymu dėl tokių atliekų taisyklių patvirtinimo. Įsakyme rašoma, kad visi gamintojai ar importuotojai ir jiems atstovaujančios organizacijos privalo užtikrinti nemokamą tokių atliekų surinkimą, plėsti jų rinkimo tinklą, jį viešinti, vykdyti informacijos sklaidą. Jie turi priminti, kad naudotų galvaninių elementų surinkimas nemokamas.
Šios teisinės nuostatos susieja gamintojų, importuotojų ir didmenininkų bei mažmeninės prekybos kainodarą. Parduodant galvaninius elementus nustatomos būtent tokios kainos, pagal kurias pagrįstai tikimasi, kad ta atlieka į jų arba jiems atstovaujančių organizacijų įrengtas surinkimo vietas, tokias kaip EEPA, pateks nemokamai.
Iš vienų vagiama, kitiems parduodama
– Egzistuoja rinkos subjektai, kurie už atneštas į antrinių žaliavų surinkimo vietas panaudotas baterijas moka pinigus. Ar čia nėra dviprasmybės? Kaip vartotojams susigaudyti?
M.Varaška: – Kaip minėjo kolega, naudota baterija, kaip atlieka, nebeturi vertės, jos pirkimas, žvelgiant į verslo logiką, yra visiškai beprasmis dalykas. Tačiau tokie veiksmai gali turėti prasmę, jeigu nesteigiama tokių atliekų surinkimo vietų arba jos dirba neefektyviai. Todėl vienintelis būdas gauti tokių atliekų, neefektyviai vykdant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, – įsigyti jų ir formaliai parodyti, kad surinkome tam tikrą kiekį. Gal tai ir nebūtų pati blogiausia elgesio logika, jeigu tokios atliekos nebūtų superkamos paimtos iš kitų gamintojų ir importuotojų veiklos vietų, kur jas paliko sąžiningi vartotojai, atsakingai ir nemokamai atlikdami savo pareigas.
F.Petrauskas: – Man, kaip institucijos vadovui, ši situacija pasirodė šiek tiek dviprasmiška. Vieni kalba apie nemokamą surinkimą, kiti paima žmonių atneštas baterijas iš nemokamo surinkimo vietų įstaigose ar prekybos centruose ir neša jas parduoti. Tuomet kyla klausimas, kas jas superka ir koks tokio supirkimo tikslas? Mano nuomone, teisės aktai į visus šiuos klausimus atsako labai aiškiai. Gal šiandien, kaip minėjau, dviprasmiška situacija, jai išgryninti reikėtų pagalvoti apie aktyvesnį vartotojų švietimą, pradedant nuo darželinukų, baigiant mokyklomis ir įstaigomis. Juk pagrindiniai baterijų naudotojai ir yra vaikai bei jaunimas. Teisės aktuose parašyta, kad jas parduodančios bendrovės iki 3 proc. lėšų gali skirti švietimui. Jeigu suaktyvintume švietimo veiklą, gal visuomenė padėtų spręsti šią problemą? Tai šiek tiek susipina ir su kitų ministerijų kuruojamomis sritimis, tokiomis kaip sveikatos ir žemės ūkio sritys. Kalbame apie genetiškai modifikuotus organizmus, tačiau neužsimename apie pavojingas atliekas, kurios, susimaišiusios su kitomis ar patekusios į dirvą, daro žalą aplinkai. Net Atliekų tvarkymo įstatyme ši sritis reglamentuota atskirai. Manau, tai galima nesunkiai sutvarkyti suaktyvinus švietėjišką veiklą. Ir tokie reiškiniai išnyks savaime. Nemanau, kad nesąžiningai surinktų ir parduodamų baterijų yra daug. Jeigu reikėtų mūsų institucijos pagalbos, žinoma, prisidėtume. Mes į tai žiūrėtume per žmogaus sveikatos prizmę. Vienas pagrindinių reikalavimų ES vartotojų teisių apsaugos srityje yra sveikata ir sauga.
– Galbūt reikėtų tobulinti įstatymų leidybą? Ar viskas tinkamai reglamentuota?
J.Požėla: – Kaip Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys galiu pasakyti, jog mums svarbiau užtikrinti, kad kenksmingos medžiagos nepatektų į aplinką arba kuo mažiau jų ten patektų, kad panaudotos baterijos nepakenktų žmogaus sveikatai.
Bet norėčiau grįžti prie žmonių nusiteikimo ir vartojimo kultūros. Mūsų šalyje piliečių vartojimo kultūra gana maža. Neatsakingai naudojamos įvairios pavojingos medžiagos, taip pat ir galvaniniai elementai. Jeigu suinteresuotos grupės ar atitinkamos asociacijos mato problemą ir ji neleidžia efektyviai veikti šiai sistemai, kurios užduotis – surinkti iš aplinkos kenksmingas atliekas, įstatymų leidėjai turi padaryti atitinkamus teisės aktų pakeitimus. Mes pasirengę apsvarstyti juos komitete ir priimti Seime.
Kita vertus, sutikčiau su F.Petrausku, kad reikia pradėti nuo švietimo sistemos. Kaip buvo pastebėta, jeigu nuo mažų dienų mokysime vaikus, vartojimas bus atsakingesnis.
Tačiau girdžiu, kad iki šiol veikianti sistema turi problemų. Dabar atsiranda iniciatyva ir tie galvaniniai elementais iš gyventojų superkami. Viena vertus, atrodytų, nieko blogo, tai turi padėti surinkti dar daugiau atliekų. Tačiau, kita vertus, toks dalykas iškreipia anksčiau veikusią sistemą. Gera iniciatyva turi pasekmių – vagiama iš nemokamų baterijų surinkimo vietų.
S.Ašmonas: – Galvaninių elementų nemokamo surinkimo konteinerių tinklas platus. Išrūšiuojame, atskiriame galvaninius elementus nuo nešiojamų akumuliatorių. Asociacija, patys importuotojai daug metų investavo, kūrė tą tinklą (sukurta daugiau nei 6000 taškų), bet yra asmenų, kurie įsigudrina iš jų vogti galvaninius elementus ir nešti parduoti. Apsaugos kiekvienoje vietoje nepastatysi. Jei kalbame apie socialinę atsakomybę, reiktų aiškiai pasakyti, ar už ją reikia mokėti.
M.Varaška: – Esame užfiksavę ne vieną vagystę iš prekybos tinkluose esančių baterijų surinkimo vietų. Baterijas susigundydavo paimti net prekybos centrų personalas – valytojai, sandėlininkai, krovikai, jie į supirkimo vietas nešdavo po 15-20 kilogramų elementų. Taip užsidirbti beveik 20 litų per keletą dienų – tikrai nemaži pinigai. Jei kalbėsime apie švietimą, galiu pasakyti, kad kuriame interaktyvias priemones, į akcijas įtraukiame ir vaikus, ir vyresnio mokyklinio amžiaus jaunuolius. Bėda, kad mūsų visuomenėje 90-95 proc. pozityviai nusiteikusių žmonių, bet yra keli procentai kitokių. Visi žinome biblinę tiesą „nevok” – švietimo čia nebereikia. Tačiau vis viena vagiama. Nuoširdžiai tikiu, kad kartu su kolegomis, gamintojais, importuotojais, perdirbėjais pasieksime savo užsibrėžtų tikslų dėl 90-95 proc. pozityviai nusiteikusių vartotojų.
Mes labai susirūpinę sąžiningų vartotojų teisėtų lūkesčių nepaisymu, vogimu ir jų apgaudinėjimu. Nesugebame vien švietimo priemonėmis apginti sąžiningų vartotojų, ypač vaikų, kurie pasiskaitę knygelių apie pavojingų atliekų tvarkymą, baterijų gyvavimo pabaigą pamato, kad kažkokie dėdės surinktas baterijas paima ir dar kartą parduoda.
Reikia šviečiamųjų akcijų
– Vaikai – didelė baterijų naudotojų grupė, beveik visuose žaisluose jos naudojamos. Galbūt iš tikrųjų reikia lenkti medį, kol dar jaunas, ir užaugs nauja karta, kuri žinos, kaip elgtis su pavojingomis atliekomis?
F.Petrauskas: – Taip, kalbame apie 90 proc. sąžiningų vartotojų. Ar manome, kad vien švietimo priemonėmis problemos neišspręsime? Patikėkite, jeigu kalbėsime apie baterijų pavojų sveikatai, pateiksime visuomenei informacijos, kokių problemų gali sukelti ne vietoje numestas elementas, nauda bus didesnė. Gal dabar jaunas žmogus to nepajaus, bet užaugęs gali rasti atsakymus į klausimus, iš kur atsiranda viena ar kita liga. Beje, gyvenu daugiabutyje, prie jo yra tik bendri atliekų konteineriai, kodėl šalia nepastatyti baterijų surinkimo talpyklų?
– Kaip padaryti, kad žmogui atsikratyti baterijomis būtų patogu ir kieme, ir net viešojo transporto stotelėse?
S.Ašmonas: – Šitą klausimą pradėjome spręsti Kauno mieste, kur įsikūrusi mūsų įmonės pagrindinė būstinė, pradėjome pilotinį projektą. Bendradarbiaudami su gyvenamųjų namų bendrijomis, laiptinėse statome baterijų surinkimo dėžutes. Susimąstėme: ką daryti tiems, kam surinkimo konteineris yra per toli ar žmogus pro jį nevažiuoja, neina? Todėl namų laiptinėse šalia pašto dėžučių pakabinome nedidelius konteinerius galvaniniams elementams surinkti, kai kur juos tenka rakinti dėl galimų vagysčių. Toks projektas vykdomas jau tris mėnesius. Jeigu atsirastų norinčiųjų pasistatyti sandarią, rakinamą galvaninių elementų surinkimo dėžutę savo laiptinėje, galime ją įrengti nemokamai.
J.Požėla: – Stebiuosi, kad žmonės, atsakingi už baterijų surinkimą, kalba apie dėžučių spyneles. Atrodome labai keistai. Dar kartą norėčiau pasakyti – esame įsipareigoję surinkti tam tikrą procentą rinkai parduodamų galvaninių elementų. Tačiau gerokai lengviau – visas pasaulis tuo keliu eina – tai daryti per socialinės atsakomybės ir atsakingo vartojimo prizmę, bet ne skatinant sumokėti. Piniginio skatinimo efektas, nors daliai žmonių atrodytų simpatiškas, ganėtinai neigiamas.
F.Petrauskas: – Kiek randu reklaminių skrajučių savo pašto dėžutėje, nė vienos nemačiau susijusios su galvaninių elementų atidavimu. Kabindami spyneles ant atliekų dėžučių savo sąmoningumo lygiu priartėjame prie Afrikos genčių. Jeigu žmonėms nuolat priminsime, kad yra problema, kurią reikia spręsti, kalbėsime apie pavojų sveikatai, jie patys atneš ir įdės panaudotus elementus į tam skirtą vietą.
– Atrodo, norint išspręsti galvaninių elementų surinkimo problemą, yra du keliai: gerinti visuomenės švietimą ir tobulinti įstatymų bazę?
F.Petrauskas: – Manau, įstatymų bazė yra normali, bet galime sukurti papildomų saugiklių.
M.Varaška: – Norėčiau priminti auksinę šio pokalbio metu pasakytą Seimo nario mintį: argi baterijų surinkimo vieta turi būti saugoma? Ir ne tik kalbant apie tokias atliekas kaip baterijos. Mes turime panašių problemų surenkant ir stambiąsias atliekas – jų surinkimo aikštelėse galime pamatyti rakinamus vartus, apsaugos kameras, apšvietimą, budintį darbuotoją. Kodėl? Nes šešėlinėje rinkoje veikiantys subjektai, kurie nesugeba sąžiningai įvykdyti užduočių, verčiasi vogtų juodųjų ar spalvotųjų metalų supirkimo verslu. Vyksta pasipelnymas, kainų dempingavimas, kainų kėlimas, arba verslas daromas išimant iš atliekų visas perdirbti tinkamas medžiagas. Todėl gamta ir žmogus patiria didžiausią žalą, nes tai, kas nereikalinga, tiesiog išmetama kur pakliuvo.
Sprendžiant šį konkretų naudotų baterijų surinkimo klausimą, vienintelis būdas – Ūkio ministerijos teisės aktuose įtraukti nuostatą, kad į draudžiamų supirkti atliekų sąrašą būtų įrašytos ir panaudotos baterijos.
J.Požėla:
– Būtų normalus sprendimas – papildyti draudžiamų parduoti atliekų sąrašą. Manyčiau, kad reikėtų kalbėtis ir su Valstybine mokesčių inspekcija. Drįsčiau suabejoti, ar žmogelis, išlupęs iš surinkimo dėžutės baterijas ir nunešęs jas supirkėjams, gauna kvitą. Galbūt vertėtų atkreipti ir mokesčių inspekcijos vadovų dėmesį, kad reiktų rengti antrinių žaliavų supirkimo įmonių patikrinimą.
F.Petrauskas: – Apibendrindamas norėčiau pasiūlyti, kad tokia diskusija neturėtų būti pirma ir paskutinė. Po kurio laiko, įvertinę tai, ką aptarėme, surinkę informaciją iš Aplinkos, Ūkio, Sveikatos ir kitų ministerijų, galėtume susitikti ir aptarti, ką jau pavyko padaryti ir ką galima būtų toliau daryti.
M.Varaška: – Anksčiau gamintojų ir importuotojų atstovai su vartotojų teises ginančiomis organizacijomis tarsi neturėjo sąlyčio taškų. Mėginsime siūlyti kartu vykdyti tokius švietimo projektus, kurie būtų susiję su vartotojų netolerancija besielgiantiesiems nesąžiningai, kai žmonės sąžiningai atiduoda atliekas, o nedidelė visuomenės dalis iš to pelnosi.
F.Petrauskas: – Sutinku su Seimo nario pozicija – turime dirbti su žmonėmis, kad šie suvoktų, jog viskas prasideda nuo jų pačių, o įstatymų leidėjai turėtų suformuoti pačią politiką. Atlikę vieną ar kitą akciją turime parodyti naudą vartotojui, žmogui. Jis turi matyti, kad svarbiausia būtent jo iniciatyva ir atsakomybė. Galime parodyti aktyvumą Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu, nes aplinkos tarša, sveikatos priežiūra laikomos prioritetinėmis sritimis.
– Ar yra galimybė švietimo priemonėms skirti lėšų iš valstybės ar savivaldybių biudžetų?
S.Ašmonas: – Prieš penkerius metus „Žalvaris” laimėjo Aplinkos ministerijos konkursą ir bendradarbiaudamas su prekybos, degalinių tinklais kūrė panaudotų galvaninių elementų surinkimo taškus. Tuomet jų nemokamai buvo surinkta 27 tonos. Tai buvo pati pradžia, rengti spektakliai vaikų darželiuose, koncertai, nemokami seansai kino teatruose. Vėliau ši veikla nutrūko, nes atėjo sunkmetis. Vilniuje dabar veikia apie 700 surinkimo vietų. Šiuo metu tinklas išvystytas visoje Lietuvoje. Įstatymas importuotojų ir gamintojų asociacijas įpareigoja skirti nuo 3 proc. lėšų visuomenei informuoti. Kartu su EEPA skiriame 6 proc. lėšų visuomenei šviesti ir informuoti, tai per ateinantį pusmetį darysime efektyviau.
M.Varaška: – Iš tų 250 tvarkytinų tonų vienos tvarkytinos tonos vertė yra 10-15 tūkst. litų, visa suma – apie 2 mln. litų. Tad suma, skiriama vartotojams šviesti, siekia 100 tūkst. litų. Pagalvokite, ką reiškia įsteigti ir išlaikyti surinkimo vietas? Tai nėra vien tik konteineriai. Tai kelių tipų plakatai, logistika, apskaita. Realiai su turimais pinigais skęstame vidinėje savo logistikoje, todėl iki šiol neturėjome galimybių išeiti į visuomenę su tokiais triuškinamais švietimo projektais, nes esami tinklai, jų priežiūra tikrai kainuoja ir laiko, ir pinigų.
Už toną atliekų, kuri telpa sandėlio kampe, gali gauti nemažai pinigų. Įsivaizduokime, ką reiškia tona baterijų, kai už jų kilogramą mokami 2 litai. Tai reiškia, kad iš mūsų sunkiai surenkamų 100 tonų kažkas keliolika tonų „išgarina”. Galime nuspėti, kad latentiškumas yra keliolika procentų. Maždaug toks kiekis iš mūsų nueina pas kitus supirkėjus. Vienur 15 tonų dingsta ir atsiranda kitoje vietoje.
Kaip jau minėjau, bėda, kad kelių procentų asmenų švietimo priemonės nepasiekia. Todėl norėdami užtikrinti daugelio žmonių teisėtus lūkesčius, jų sunkaus ir sąžiningo darbo rezultatus, mėginsime siekti, kad tokios atliekos kaip galvaniniai elementai iš viso nebūtų superkamos, kad nebūtų pagrindo vykdyti tokią veiklą. Turime aiškiai apsispręsti, kokiu keliu einame. Jeigu keliaujame socialinės atsakomybės keliu, tai darome nemokamai. Šiuo požiūriu turėtume būti vieningi.
Straipsnio autorius Gintaras MIKŠIŪNAS,
„Lietuvos žinių” portalas lzinios.lt