Elektronikos atliekos šiandien įvardijamos kaip sparčiausiai augančių atliekų rūšis. Toks augimas primena pandemiją. Skaitmenizacijos ir technologijų pasaulyje tai nestebina. Neatrodo labai keista ir tai, kad progreso variklis šių atliekų tvarkymo srityje nuo pat pradžių buvo skandalai.

Šių atliekų „bomba“ grėsmingai sutiksėjo net ir intelekto potencialą bei pažangą simbolizuojančioje vietoje – Silicio slėnyje. Ką tai galėtų reikšti? Ką dar slepia elektronikos atliekų istorija ir kaip ji pasisuks nuotolinių darbų eroje?

Atsakingas tvarkymasis prigimčiai nebūdingas

„Žmogus neturi geno, kuris verstų jį atsakingai elgtis su kokiomis nors atliekomis. Iki pat pramonės revoliucijos atliekos nekėlė problemų, nes buvo iš paprastų, aplinkai ir sveikatai didelio poveikio neturinčių gamtinių medžiagų bei buvo tiesiog atiduodamos gamtai: mediena, nuo krosnių kūrenimo likę pelenai, natūralaus pluošto skudurai, maisto atliekos. Miškuose randamos išmestos plastiko ir elektronikos yra seno įpročio liekana.

Skirtumas tik tas, kad šiuolaikinės šiukšlės nebėra tokios nekaltos, kokios buvo senovėje“, – sako Elektronikos platintojų asociacijos (EPA) vadovas Linas Ivanauskas.
Pasak jo, šiuolaikiniam žmogui tenkantis atliekų kiekis netgi mažesnis nei senovėje. Ekspertai suskaičiavo, kad Kolorade maždaug 6500 metų prieš Kristų per dieną vietos gyventojas generuodavo net 2,4 kg įvairių gyvūnų kaulų, kai tuo tarpu nuo šiuolaikinio amerikiečio veiklos per dieną lieka 1,1 kg atliekų. Tačiau viena yra kaulai ir kita – elektronikos atliekos, kuriose esančios medžiagos dėl aplinkos veiksnių ir cheminių reakcijų gali tapti žmogui ir gamtai toksiškais teršalais. Nekalbant apie tai, kad gyventojų skaičius pasaulyje smarkiai išaugo.

14 tūkst. tonų atliekų – į vandenyną

Elektronikos atliekos problemų nekėlė iki pat praėjusio amžiaus 8 dešimtmečio vidurio. Tik 1976 m. JAV priėmė išteklių išsaugojimo ir atkūrimo įstatymą, o šiuo pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys. Visai netrukus, kaip liudijimas apie problemos aktualumą, kilo keletas tarptautinių skandalų. 1980 m. iš Filadelfijos 14 tūkst. tonų elektronikos atliekų pelenus gabenęs Liberijos laivas, Naujajam Džersiui atsisakius priimti šias atliekas, jas išbarstė vandenyne pakeliui nuo Karibų jūros iki Azijos. 1988 metais nedideliame miestelyje Koko, buvo neteisėtai atgabenta apie 3500 tonų toksiškų elektronikos atliekų iš Italijos.

Panašūs atvejai paskatino 1989 metais pasirašyti Bazelio konvenciją. Šį susitarimą pasirašiusios šalys susitarė, kokios tvarkos laikysis, tvarkydamos pavojingas atliekas bei jas gabendamos į kitas šalis.

Perdirbimo eros pradžia

Bazelio konvencija paskatino elektronikos atliekų perdirbimo fabrikų kūrimąsi visame pasaulyje. Istoriškai tai buvo nauja pramonės šaka, sukurianti darbo vietas tūkstančiams darbuotojų. Viena pirmųjų Europoje, 1991 metais įgyvendinusi elektronikos atliekų perdirbimo sistemą, buvo Šveicarija. Iš pradžių buvo perdirbami šaldytuvai, o vėliau perdirbamų elektronikos atliekų sąrašas buvo nuolat pildomas. Šveicarijos pavyzdžiu pasekė kitos Europos šalys. Elektronikos atliekose randama iki 38 atskirų cheminių elementų, kuriuos galima išgauti perdirbant. Tobulėjant technologijoms, buvo galima vis efektyviau perdirbti įvairias elektronikos atliekose esančias medžiagas.

Ypač aktualu tapo išgauti retuosius ir tauriuosius metalus, naudojamus elektronikos įrangai gaminti, bei užkirsti kelią aplinkos taršai toksiškomis medžiagomis – švinu, gyvsidabriu, bromintais antipirenais ir kitokiomis. Deja, praėjusių metų duomenimis, pasaulyje perdirbama tik 12,5 proc. visų elektronikos atliekų, o Europos Sąjungos šalyse – tik ketvirtadalis viso susidarančio kiekio.

Daug intelekto ir pažangos – daug taršos?

„Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV pradėjus aiškintis didžiausias pavojingų atliekų vietas, viena tokių vietų pasirodė esantis Silicio slėnis – teritorija, laikoma JAV informacinių technologijų ir pažangos lopšiu. Didžioji dalis tokių užterštų Silicio slėnio vietų buvo susijusi su, rodos, visiškai švariais ir nekaltais dalykais – mikroschemų gamyba. Net ir pasikeitus atliekų kultūrai, šie cheminių reakcijų veikiami, ore bei žemėje migruojantys toksiški junginiai išliks ne vieną dešimtmetį“, – atkreipia dėmesį L. Ivanauskas. Jis pastebi, kad dešimtajame XX a. dešimtmetyje kai kurios Europos šalys uždraudė elektronines atliekas šalinti sąvartynuose.

2003 m. Pradžioje ES pateikė Elektros ir elektronikos atliekų ir Pavojingų medžiagų naudojimo apribojimo direktyvas, skirtas įgyvendinti 2005 ir 2006 m. Šiuo metu Europos Sąjungos šalyse elektronikos atliekų surinkimo ir tvarkymo sistema įgyvendinama pagal 2012 metais priimtą Elektros ir elektroninės įrangos atliekų direktyvą. Ji paremta gamintojų išplėstinės atsakomybės principu. Dar prieš keletą metų Ameriką ir Europą gelbėjo kitos šalys. Žiniasklaidoje įprasta tema buvo Afrikoje, Kinijoje ir kitose Azijos šalyse kenksmingomis sąlygomis, panaudojant pigią darbo jėgą, perdirbamos elektronikos atliekos. Tačiau 2018 metais Kinija atliekų importo atsisakė, o paskui ją pasaulio šiukšlyno vaidmens kratosi ir kitos šalys. Šių metų pradžioje iš Malaizijos Lietuvai grąžinta plastiko atliekų siunta gali būti ženklas, kad visi atsakomybės už elektronikos atliekas veiksmai bei rūpesčiai atiteks būtent tai šaliai, kurioje tos atliekos susidarė.

Įvardija tris galimus scenarijus

Remiantis naujausia JT ataskaita, pasaulyje, atsižvelgiant į dabartines tendencijas, susidarančių elektronikos atliekų kiekis iki 2050 m. gali pasiekti 120 milijonų tonų per metus. Metinė pasaulinių elektronikos atliekų vertė dabar siekia daugiau nei 62,5 milijardo JAV dolerių – daugiau nei daugelio šalių bendrasis vidaus produktas.
Apžvelgdamos elektronikos atliekų augimo perspektyvas, JT yra įvardijusi tris galimus scenarijus. Pirmasis – jau įprastas „linijinio augimo“ scenarijus. Pagal „reaktyvaus požiūrio“ scenarijų pramonė būtų priversta veikti pagal griežtesnius reikalavimus, tačiau tikėtina, kad išryškėtų nelegalios veiklos tendencija bei papildomų išlaidų našta vartotojams. Trečiasis arba „aktyvaus kelio“, scenarijus iš esmės atitiktų Europos Sąjungos prisiimtą „Žaliąjį kursą“ bei vestų tvaresnės gamybos ir vartojimo link. Novatoriški verslo modeliai, ilgesnis elektroninių gaminių naudojimo laikas, pakartotinis jų naudojimas sumažintų neigiamą elektronikos atliekų poveikį. Pastarojo kurso maršo akordu, anot L. Ivanausko, galėtume vadinti ir 2019 m. rudenį Europos Komisijos paskelbtos naujos gaminių projektavimo taisykles elektronikos įrangos gamintojams.. Iš pastarųjų reikalaujama projektuoti ir gaminti ilgaamžiškesnę įrangą, kuri leistų tausoti įvairių rūšių energiją, žemės išteklius, būtų pataisoma gedimo atveju, be to, padėtų taupyti energiją patiems vartotojams.

Lietuva: istorijos ratas sukasi atgal?

„Metų pradžioje Lietuvą pašiurpino skandalai dėl plastiko atliekų vandentiekio sistemose ir atliekų sąvartynu paverstą fermą – nuo jų dėmesį atitraukė tik koronaviruso tema. Tačiau elektronikos surinkimo paslaugų apribojimus karantino metu išsyk ėmėsi išnaudoti nelegali rinka – pasipylė privačių asmenų, surenkančių elektronikos atliekas, skelbimai. Pandemija tarsi pasuko elektronikos atliekų istorijos ratą atgal, kai nelegali rinka klestėjo ir dalis elektronikos atliekų, paėmus iš jų tai, ką naudingiausia parduoti, dideliais kiekiais atsidurdavo sąvartynuose“, – atkreipia dėmesį L. Ivanauskas. Anot EPA vadovo, labai nesinorėtų, bet šią nelegalią rinką gali papildyti dėl ekonominės krizės darbo netekę asmenys, ieškantys visų įmanomų, o taip pat ir neteisėtų, pragyvenimo šaltinių. „Jau daug metų Lietuvoje, skatindami gyventojus atsakingai rūšiuoti elektronikos atliekas bei naudotis legaliomis surinkimo sistemomis, kalbame apie tai, kokias ligas gali sukelti į dirvožemį patekę pavojingi elektroninių atliekų elementai. Tačiau elektronikos atliekų surinkimo rodikliai nedidėja taip sparčiai, kaip norėtųsi“, – aiškina EPA vadovas. Pasak jo, Europos šalys eina ilguoju – visuomenės švietimo ir įpročių formavimo kryptimi, tačiau šis kelias greitų rezultatų, kaip žinoma, neduoda. Gal tik Kinija pradeda bandyti kitokias priemones, skatinančias elektronikos atliekų surinkimą – pasitelkiamos skaitmenines vaizdo atpažinimo ir vartotojų identifikavimo sistemos, o už išmestas elektronikos atliekas siūlomi nuolaidų kuponai tam tikroms prekėms.